Pilkoji medšarkė ir gegutė

Kartą girios pakrašty gyveno didelėje santarvėje pilkųjų medšarkių pora. Lizdas jau seniai buvo sukrautas, atėjo metas kiaušinius dėti ir vaikelius perėti. Medšarkė kantriai tupėjo ant kiaušinių, o josios pats skraidė aplinkui ir smagino ją, kad nebūtų nuobodu perėti. Vieną rytą medšarkei šūktelia jos pats:
—    Metas valgyt! Metas valgyt!
Ir nuskrido abudu pusryčiauti — skuba knabtelėti kokį kąsnelį, kad kiaušiniai neatšaltų.
Ir atsitik tu man šitaip — jiedviem skrendant per kiemą, šeimi­ninkė gena vištas iš daržo ir šaukia:
—    Stiš perėt, štiš perėt, tinginės!
Tokią bylą išgirdusios, medšarkės pamanė, kad tai jas bara šei­mininkė, ir trūkčiagalviais į savo lizdą nulėkė. Ir ką gi pamatė?
Tuo laiku gegutė lizde ėmusi šeimininkauti. Toji begėdė atsitūpusi medšarkių vietoje ir deda kiaušinį kaip savo namuose!
Medšarkė ėmė aimanuoti, o josios pats baisiai papyko, užpuolė besarmatę ir kad šaukia, kad šaukia:
—    Štiš perėt! Štiš perėt pati!
O gegutė tik purto uodegą ir išdidžiai savo varo:
—    Kas gi kukuos? ‘Kas gi kukuos?
Paskui nuskrido ieškoti kito lizdo, kur savo kiaušinį padėti. Nuo to laiko, kai medšarkė pusrytį valgo, jos pats visada lizdą saugoja ir šalin gena gegutę, tarydamas:
—    Štiš perėt! Štiš perėt, tingine!

Comments

comments

Gairės: , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.