Pasaka apie aukso kirvį

Kartą įgyveno du broliai: vienas turtingas, kitas vargšas. Turtingasis nežinojo, kaip dienas trumpinti, nes jam jokio darbo dirbti nereikėjo. Gyveno jis kaip inkstas taukuose.
O vargšas priešingai — sunkiai dirbdamas, miške malkas kirsdamas, sau ir savo šeimai duoną pelnė. Visas jo turtas buvo vienas kirvis.
Vieną dieną vargšas brolis kirto medžius paupyje, kirvis netyčia išsprūdo iš rankų ir įkrito į gylę. Na, žmogelis nebežino, ką dabar daryti. Negi gali pareiti vakare be duonos kąsnio ir žiūrėti, kaip išalkę vaikučiai verkia. Atsisėdo ant kranto ir rauda. Verkė, verkė, kol toks mažas žilas senučiukas priėjo ir pasakė:
– Neverk, aš tau padėsiu bėdoje. Sakyk, kas nutiko? Vargšas brolis ir apsakė viską. Senučiukas pažadėjo kirvį iš gy­lės ištraukti, ir jis nusiramino.
Senučiukas pabrydėjo į vandenį, įkišo ranką į gylę, ištraukė si­dabro kirvį ir klausia:
– Ar šitas tavo?
– Ne, – atsakė, vargšas.
Paskui senučiukas ištraukė aukso kirvį ir paklausė, ar tas. Ne, ir tas ne jo. Pagaliau senučiukas ištraukė vargšo brolio kirvį, kurį tas paėmė ir padėkojo. Vargšas jau norėjo į darbą kibti, bet senu­čiukas tarė:
– Klausyk, jau jeigu toks kirvis gali tiek duonos pelnyti, tai šitie dar daugiau pelnys!—ir atidavė vargšui sidabro ir aukso kirvius.
Nuo to laiko vargšui broliui ėmė vis geriau ir geriau klotis. Po metų jis paliko toks pat turtingas, kaip ir anas brolis, ir pasistatė naujas, gražias trobas.
Kai viskas buvo gatava, atsilankė turtingasis brolis ir stebisi, kaip jis į tokį turtą įsigyveno. Vargšas viską papasakojo. Turtingasis tuoj, lyg akis išdegęs, namo parkūrė, pasišovęs eiti miškan ir dar labiau pralobti. Nuėjęs paupin kirsti medžių, porą kartų kaukštelėjo ir tuoj švyst kirvį į gylę. Paskui atsisėdo ant kranto ir laido gerklę, kad net visas miškas skamba.
Atėjo tas pats senučiukas ir klausia, ko jis verkia. Papasakojo. Kai tik senučiukas ištraukė iš gylės sidabro kirvį, turtingasis ėmė šaukti:
– Duok šen, seni, čia mano!
Senučiukas paklausė ir atidavė. Lygiai taip susigobė ir aukso kirvį, ir savo paties geležinį. Turtingasis, nė dėkui nepasakęs, namo patraukė.
Ėjo, ėjo, o miško krašto kaip nėr, taip nėr. Pamatęs, kad pa­klydo, nedaug tesuko galvą, atsigulė ir ėmė pūst į akį. Girdi, rytą atrasiąs namus. Naktį jis sapnuoja: prieina prie jo tas pats senučiu­kas ir sako: „Daug norėjai, mažai gavai. Dabar išmoksi, kaip varge gyventi.” Tai taręs, senučiukas nuėjo.
Rytą pabudęs, turtingasis brolis stebisi, kur jo atsidurta. Ėjo vėl kiaurą dieną, bet vis miškas ir miškas. Temstant prigulė ant kupsto ir alkanas užmigo.
Daug dienų turčius bastėsi miške, kęsdamas alkį ir vargą, kol galop namo parsigavo.

Comments

comments

Gairės: , , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.