NYKŠČIUKAS

Galulauky, pamiškėje, mažoj sukrypusioj trobelėj gyveno su žmona kampininkas medkirtys. Juodu turėjo septynis sūnus, ir visi jie buvo dar labai maži. Kasmet miške darbo mažėjo, ir medkirčių gyvenimas ėjo sunkyn. Turto jie jokio neturėjo, o gyvulių jiems tebuvo — senas apspangęs šuo ir dar senesnė, visai liesa katė. Vaikai uždarbiauti dar negalėjo, taigi šeima dažnai ir be duonos palikdavo. Dažnai cypdavo vaikai iš bado, o dar dažniau juos skaudė tėvai iš vargo ir rūpesčio… Nelinksmas buvo gyvenimas, ką ir besakyti. 
Vyresnieji berniukai dar šiaip taip taikstėsi, bet jau iš mažojo tai buvo ir juokų, ir ašarų. Vadino jį Nykščiuku.
Tėvas ir močia pasakodavo, kad gimė jis nedidesnis už nykštį. Augti neaugo ir neprotėjo: vis, būdavo, tyli kaip
nebylys, paklaustas sumurma, burbteli žodį, ir vėl tyli. Taip jį ir laikė kvaileliu.
Tik jau čia visi apsiriko: tiesa, Nykščiukas maža kalbėjo, bet užtat daug galvojo ir vis klausės: jis buvo
protingiausias iš visų brolių.
Atėjo bado metai: javai laukuose visi supuvo. Neturtingiems visuomet sunku gyventi, o medkirčiui su žmona ir visai striuka. Kartą sėdi jis su žmona prie ugnies.
Buvo jau naktis. Tamsu. Vaikai iš vakaro paknerkė, o dabar jau nurimo — užmigo. Medkirtis ir sako žmonai:
— Viena tik mums belieka — nuvesti vaikus į mišką ir palikti. Vis tiek ir čia jie badu mirs — juk nėra kas sušelpia.
Motina verkia, kukčioja — vaikelių gailis, o tėvas ir vėl sako:
— Rytoj, kai tik brėkš dienelė, nuvesime visus į tankumyną: vis tiek namie nėra ne trupimo, o ten — gal uoga, gal grybas rasis…
Tėvai manė, kad niekas jų negirdi, bet klydo. Nykšciukas nugirdo juos šnibždantis, tylutėliai palindo pasuolin ir nė žodelio nepraleido nenugirdęs.
Užgesino tėvas žiburį, ir visi trobelės gyventojai sumigo, nemiegojo tik mažasis medkirčio sūnus: jis didelę mintį galvoj turėjo. O auštant ankstytėlaičiai išspruko Nykšciukas iš trobelės, nubėgo prie upelio, prisirinko kišenę mažų baltų akmenėlių ir sugrįžo namo. Broliams jis nė žodelio nesakė, ką girdėjęs tėvus kalbant.
Veikiai visa šeima vorele išėjo į mišką. Pirmuoju, kirviu nešinas ant pečių, krypavo tėvas, paskui jį slinko
vargo prislėgta pati, o paskui močią lyg žąsyčiai ciepsėjo septynetas medkirčio vaikų. Nykšciukas ėjo pats paskutinysis
ir visu keliu mėtė iš kišenės baltus Atvedė tėvai vaikus į tamsų, klaidų mišką, liepė paieškoti grybų, o patys
tylomis parėjo namo.
Šaukia vaikai tėvus,— niekas neatsiliepia. Iš baimės vargšeliai ėmė balsu verkti. O Nykšciukas ir sako jiems:
— Nebijokit, broliukai! Tai ne bėda, kad mus tėvai pametė: aš namo kelią rasiu ir vėl jus pas tėvus parvesiu.
Ir nutraukė visi vilkstine namo, tiktai dabar pirmuoju ėjo Nykšciukas, akmenukais kelią sekdamas. Priėjo vaikai gimtąjį namelį, tik į vidų bijo eiti: stovi ir klausos.
O tuo metu ir medkirčio reikalai pasitaisė: grįždami iš miško jie rado pilną kapšą pinigų. Prisipirko sau mieste duonos, mėsos: tik valgo jie dabar ir aimanuoja — vaikų gailis.
Ir išgirdo vaikai, kaip motina ašarodama sako:
— Štai dabar mes turim visko užtektinai, o be vaikų ir kąsnelis nelenda. Vaikeliai mano mieli, kažin kame jūs dabar bevargstate?
O čia visi septyni kad suriks prie durų:
— Mes čia, mamyt, čia!
Puolė tėvai jų pasitikti, ir, patys savęs iš džiaugsmo nebeatsimindami, bučiuoja, myluoja vaikus. Gera dabar
mažiukams: sėdi visi septyni ant suolelių ir tyrę su sviestu kabina.
Tiktai kai pasibaigė pinigai, vėl paliko vargas gyventi. Nebuvo kas darą. Ir vėl nusprendė tėvai vaikus į girią
nuvesti. Kaip ir pirma, Nykščiukas girdėjo tėvų kalbą ir manė pirmuoju būdu iš bėdos išsisukti. Bet naktį durys buvo
uždarytos, ir vaikas nusiminė. Išeinant į mišką, išdalijo motina vaikams paskutinį duonos kampelį. Nukščiukas savo kampelio nevalgė, bet kelyje jį po trupinėlį išbarstė. Nuvedė tėvai vaikus į baisią tankynę, paliko, o patys namo parkiūtino. Nykščiukas ir dabar nenusiminė: jis tikėjos surasti kelią namo pagal duonos trupinėlius. Bet žiūri — trupinėlių jau nebėra,— matyt, juos paukščiai sulesė ar laukų pelės į savo urvelius suvilko.
Eina vaikai kur akys veda, bet juo toliau, juo siaurėja takas, vis giliau į nežinomą tankynę suka. O naktis jau čia pat. Pakilo vėjas, siūbuoja medžiai; vilkų kauksmai jau visai nebetoli girdėti.
Paskui kaip iš karties kad papliupo lyti, ir kiaurai permerkė vaikus. Įlipo Nykščiukas į aukštą medį ir dairos, ar nepamatys kur žiburio. Dairos aplinkui; žiūri, iš tikrųjų kažkas per tankmę sužibo. Ir vėl eina Nykščiukas pirmas — brolius į žiburį veda. Ir atvedė. Mato — vidury miško stovi didelis namas aukštais akmeniniais laiptais.
— Atidarykite, gerieji žmonės, duris!— suriko vienu balsu vaikai.
Išėjo moteriškė žibintuvu rankoj nešina ir klausia, ko jiems reikia.
— Mes beturčiai vaikai, paklydom miške pamesti, priglauskite mus ir vietos nakvynei duokite! — maldauja Nykščiukas.
Pamatė moteriškė, kokie jie maži, suvargę, ir graudžiai apsiverkė.
— Vargšai vaikeliai,— sako,— į kokį vargą jūs pakliuvot, net pamanyti sunku! Juk čia žmogėdra gyvena: suės jus visus.
— Gelbėkit mus, brangioji! — maldavo Nykščiukas.
Pradėjo jis verkti, rypuoja ir broliai:
— Girioj vis tiek mes nuo vilkų žūsime; tai geriau jau tesuėda mus Tamstos vyras. O gal Tamsta išprašytumei, ir jis pasigailėtų mūsų?
— Gerai, pamėginsiu aš jus paslėpti nuo vyro iki aušros, o dabar išsidžiovinkite ir pasišildykite prie ugnies,— tarė moteriškė, vesdama vaikus į vidų.
Bet neilgai vaikai prie krosnies tesišildė. Grįžo medžiojęs žmogėdra ir pasibeldė į duris. Pati greitai paslėpė
vaikus palovin ir išbėgo atidaryti vyrui durų. Žmogėdra įėjo, atsisėdo už stalo ir paprašė vakarienės. Pati skubiai padavė didelį gabalą keptos avienos ir nemažą bosą vyno.
Pavalgė vyras, pauostė ir sako:
— Kas čia per kvapas, lyg žmogienos?
— Tai turbūt jaunas ožkelis,— tarė žmona, duodama kitą, dar pusiau žalią kepsnį.
— Aš tau sakau, kad žmogiena kvepia! — rūsčiai suriko žmogėdra ir šoko iš vietos.
— Sakyk greičiau, kas yra?
Pati tylėjo, o vyras puolė į visus kampus kaip šuo uostydamas, ir veikiai surado palovy vaikus.
— Štai kur šviežiena kvepėjo! — džiaugdamasis sušuko žmogėdra ir ištraukė už kojų vieną po kito vaikus.
— Tai laimė užgriuvo! Žiūrėk, kvaiše, kad man rytoj visus iškeptum, o jei ne, tai aš tau parodysiu!
Vaikai prašė pasigailėti, bet jis nė neklausė ir tik galando didžiulį peilį.
— Kam jau čia taip skubi juos pjauti? — tarė pati.
— Rytoj suspėsi: dar skanesni bus švieži.
— Gerai,— sutiko milžinas,— pavalgydink juos dabar sočiai, kad būtų riebesni, ir greičiau guldyk. Man per tą
džiaugsmą ir daugėliau išgerti nepakenks; duok šen ir antrąjį vyno boselį! Kol vyras gėrė, geroji moteris guldė
brolius į lovą. O greta stovėjo kita lova, kurioj miegojo septynios milžino dukrelės, auksiniais vainikėliais ant galvų, sulauktos iš jo pirmosios pačios, kuri taip pat buvo žmogėdra.
Šitos mergytės, kaip vienos poros kurpaitės, buvo panašios į kraugerį tėvą ir taip pat mėgo žmogieną. Mažos
pikčiurnos dažnai gnaibydavo savo gerąją pamotę.
Kai namuose visi sumigo, Nykščiukas atsikėlė, nuėmė nuo žmogėdros dukrelių vainikėlius, užsidėjo sau ir broliams ant
galvų ir vėl atsigulė. Mat jis bijojo, kad milžinas nesumanytų juos naktį išpjauti, todėl taip ir padarė — savo baisiajam šeimininkui apgauti.
Taip ir buvo. Žmogėdra sumanė neatidėlioti rytojui to, ką gali padaryti tuojau, ir dideliu peiliu nešinas nuėjo į
vaikų kambarį. Iš karto jis priėjo prie berniukų lovos, bet, užgriebęs ant galvų vainikėlius, tarė sau:
— Tai koks aš kvailas! Girias būdamas vos neišpjoviau savo dukrelių.
Ir nuslampino prie mergaičių lovos.
— Dabar tai aš su jumis apsidirbsiu, gražuoliai,— tarė žmogėdra ir išpjovė visas septynias savo dukteris.
Atlikęs baisiausią darbą, jis atsigulė ir ėmė kriokti lyg niekur nieko. O Nykščiukas tuojau prikėlė brolius, ir tylomis visi išėjo iš namų. Kulkos greitumu jie leidosi bėgti į nežinomą šalį, ir iki aušros jau buvo toli.
Nubudęs rytą žmogėdra įsigeidė pasigėrėti šviežiena. Bet pamatęs, kad naktį berniukų vietoj išpjovė savo dukteris, baisiai subliovė. Atbėgo pati, o jis šaukia jai:
Greičiau atnešk man mylią žengiančius batus! Aš pavysiu nelabuosius vaikus ir kaip dera su jais apsidirbsiu. Apsiavė milžinas mylią žengiančiais batais ir ėmė šen ir ten puldinėti. Pagaliau užtiko ir vaikų pėdas. Namai vaikams jau buvo ranka pasiekiami, jau buvo matyti ir dūmai iš gimtojo namelio kamino. Mato Nykščiukas, kad prisiveja juos milžinas;
žirglioja žmogėdra nuo kalno ant kalno, kas žingsnis — vis mylia.
Berniukas ir sako broliams:
— Lįskit į šitą štai duobę ir apsidenkite žabais.
O pats pasislėpė žolėje ir mato: pavargo žmogėdra, atsisėdo po ąžuolu ir kietai užmigo.
Nykščiukui to ir tereikėjo. Prišliaužė jis prie žmogėdros, įtempė visas jėgas ir numovė mylias žengiančius batus. Jie
buvo stebuklingi — galėjo padidėti ir pamažėti, ir todėl kiekvieno kojai tiko.
— Lipkit visi iš duobės,— tarė broliams Nykščiukas,
— ir skubėkit namo, o apie mane pasakykit, kad veikiai sugrįšiu ir vežimą turto parvešiu.
Vaikai bėgte pasileido pas tėvus, o Nykščiu kas, apsiavęs stebuklingus balus, pasileido per miškus ir kalnus į
karaliaus rūmus.
Tuo metu buvo karas per tūkstantį kilometrų nuo sostinės, ir karalius norėjo žinoti, kas dedas kariuomenėj. Atvyko Nykščiukas į rūmus ir pareiškė: lig pietų galįs atsidurti karo lauke, o vakarop atgal sugrįžti. Apsidžiaugė karalius tokiu pasiuntiniu ir už patarnavimą jam brangiai užmokėjo. Ir parvežė Nykščiukas namo visą vežimą turto. Skaniai tą vakarą pavalgė visa šeima. Net šuo su kate — ir tie pirmą sykį per savo amžių taip sočiai paėdė.
Nuo to laiko kirtėjas daugiau nebematė vargo. O Nykščiukas vėl sugrįžo į karaliaus rūmus. Karalius įsakė jam nunešti kariuomenei žinią, kad, priešus įveikus, gausiai visus apdovanos. Nudžiugo kareiviai karaliaus pažadais, — kiekvienas norėjo generolu tapti,— ir nuvijo priešą, net dulkės surūko.
Už patarnavimą Nykščiukas gavo rūmuose aukštą vietą ir liko turtingas. Pats karalius paėmė jį už rankos ir išvedė ant marmurinių laiptų. O priešais rūmus stovėjo žmonių minia ir siūbavo kaip jūra.
— Žiūrėkit,— tarė karalius,— štai mūsų Nykščiukas, nors mažas pažiūrėti, bet išmintingas ir drąsus. Visi jau žinojo, kas padėjo priešus nugalėti.
— Tegyvuoja Nykščiukas! — sušuko triukšminga minia, ir tiek išmetė į orą kepurių, kad net tamsu paliko.

Comments

comments

Gairės: , , , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.