Krepšy, atsidaryk!

Krepšy, atsidaryk!
p
m■▼tyytvtyttt*■
fJttytytyyyty””
£ IjT artą   varguolis   papylė   aint   stalo   miltus
£ vm. <■+ džiovinti. Tik ūmai kilo didelis vėjas ir iš-
► ¥ ■ jBl < ■* pustė visus miltus po kiemą. Žmogelis supy-
► ► ko ant Vėjo ir užsimetė jį surasti. Ejo, ėjo ir
► ■* sutiko senelį. Klausia jį:
■ ■aaaaaaaaaaaSS     — Ar nežinai, kur Vėjas gyvena?
— Žinau!—sako senelis.— Eik tiktai šituo takeliu, kur eglaitėm
apaugęs, ten vienoj oloj Vėjas ir gyvena.
Žmogelis nuėjo į tą olą ir rado ten tokį didelį vyrą su storom
lūpom. Tai ir buvo Vėjas. Jis klausia žmogelį:
— Ko atėjai pas mane?
— Tu man miltus išpustei. Atiduok mano miltus!
Vėjas sako:
— Ana va prie sienos ant vagio mano krepšys kabo. Tu tik pa-
sakyk: ,.Krepšy, atsidaryk!” Tada turėsi ir valgymų, ir gėrimų.
Žmogelis nuėjo į mišką, atsisėdo ant kelmo ir sako:
— Krepšy, atsidaryk!
Krepšys tuojau atsidarė, o jame valgymų ir gėrimų — kokių nori.
Jis gerai prisikirto ir begal apsidžiaugė. Parėjęs namo, įžengė į
trobą ir sako pačiai:
— Kelkis valgyti!
Pati atsikėlė, priėjo prie stalo, o vyras padėjo savo krepšį ir sako:
— Krepšy, atsidaryk!
Kaip mat visko pilnas stalas. Abudu atsisėdo ir valgo, ir geria.
Varguolis turėjo turtingą brolį, kuris buvo labai šykštus ir pavy-
dus. Varguoliui broliui jis niekada nepagelbėjo. O varguolio širdis
buvo minkšta, ir jis tuojau pasikvietė turtingąjį brolį prie savo sta-
lo. Brolis prikibo klausinėti:
— Kur tu gavai tą krepšį?
—-
— Iš Vėjo. ■<;
— Kur tą Vėją radai?
Žmogelis jam viską ir išpasakojo nuo pradžios ligi galo. Brolis
bemat susitaisė į kelionę ir ateina pas Vėją. Vėjas jį klausia:
— Ko tu čia atėjai?
Brolis sako:
— Kad mano broliui davei krepšį, tai ir man duok!
— Va ten ant vagio kabo, pasiimk ir sakyk: „Krepšy, atsida-
ryk!”— tuojau gausi, ko tau reikės.
Turtuolis parėjo namo, padėjo krepšį ant stalo ir šaukia:
— Krepšy, atsidaryk!
Iš krepšio iššoko dvylika vyrų su rimbais ir ėmė jį lupti. Tol lupo,
kol jis kojas nukratė.

Kartą   varguolis   papylė   ant   stalo   miltus džiovinti. Tik ūmai kilo didelis vėjas ir išpustė visus miltus po kiemą. Žmogelis supyko ant Vėjo ir užsimetė jį surasti. Ejo, ėjo ir  sutiko senelį. Klausia jį:

— Ar nežinai, kur Vėjas gyvena?

— Žinau!—sako senelis.— Eik tiktai šituo takeliu, kur eglaitėm apaugęs, ten vienoj oloj Vėjas ir gyvena.

Žmogelis nuėjo į tą olą ir rado ten tokį didelį vyrą su storom lūpom. Tai ir buvo Vėjas. Jis klausia žmogelį:

— Ko atėjai pas mane?

— Tu man miltus išpustei. Atiduok mano miltus!

Vėjas sako:

— Ana va prie sienos ant vagio mano krepšys kabo. Tu tik pasakyk: ,.Krepšy, atsidaryk!” Tada turėsi ir valgymų, ir gėrimų.

Žmogelis nuėjo į mišką, atsisėdo ant kelmo ir sako:

— Krepšy, atsidaryk!

Krepšys tuojau atsidarė, o jame valgymų ir gėrimų — kokių nori.

Jis gerai prisikirto ir begal apsidžiaugė. Parėjęs namo, įžengė į trobą ir sako pačiai:

— Kelkis valgyti!

Pati atsikėlė, priėjo prie stalo, o vyras padėjo savo krepšį ir sako:

— Krepšy, atsidaryk!

Kaip mat visko pilnas stalas. Abudu atsisėdo ir valgo, ir geria.

Varguolis turėjo turtingą brolį, kuris buvo labai šykštus ir pavydus. Varguoliui broliui jis niekada nepagelbėjo. O varguolio širdis buvo minkšta, ir jis tuojau pasikvietė turtingąjį brolį prie savo stalo. Brolis prikibo klausinėti:

— Kur tu gavai tą krepšį?

— Iš Vėjo.

— Kur tą Vėją radai?

Žmogelis jam viską ir išpasakojo nuo pradžios ligi galo. Brolis bemat susitaisė į kelionę ir ateina pas Vėją. Vėjas jį klausia:

— Ko tu čia atėjai?

Brolis sako:

— Kad mano broliui davei krepšį, tai ir man duok!

— Va ten ant vagio kabo, pasiimk ir sakyk: „Krepšy, atsidaryk!”— tuojau gausi, ko tau reikės.

Turtuolis parėjo namo, padėjo krepšį ant stalo ir šaukia:

— Krepšy, atsidaryk!

Iš krepšio iššoko dvylika vyrų su rimbais ir ėmė jį lupti. Tol lupo, kol jis kojas nukratė.

Comments

comments

Gairės: , , , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.