Apynio puota

Miško kirtime augo gražus šermukšnis.

— Žaliuok, žydėk ir brandink paukšteliams uogas! — eidamas pro šalį, linkėdavo jam miško sargas.

Medelis tarpo, klestėjo ir vieną pavasarį pasipuošė baltais kaip pienas žiedais.

— Ku-kū! Ku-kū! — nutūpusi jo viršūnėje užkukavo gegutė.

Dailiu šermukšniu susižavėjo ir lakštinga. Vakare, kai visa giria rengėsi migti, ji pasislėpė po baltomis žiedų kekėmis ir užtraukė devynbalsę savo dainą. Tuoj baloje sujudo kurkti varlės. Žiburėliais nešini, aplink šermukšnį susispietė vabalėliai žibukai. Pakilusi ore, ėmė suktis ratu visa uodų kaimenė. Iš kelmo iškišo galvą ir piktoji.

— Vaikai, ir jūs pasimokykit kaip reikia čiulbėti, — pasakė strazdas savo vaikams lizde.

Nuostabios lakštingalos dainos pasiklausyti subėgo kiškiai, atliuoksėjo voverė, atbėgo čia ir briedis. Lapė, nenustygdama vietoje, pradėjo šokti polką. Iš savo migio kilstelėjo iltis ir šernas. Visi miško gyventojai klausėsi nepaprasto paukštelio balso.

Lakštingala pamilo baltažiedį šermukšnį ir suokė čia kiekvieną naktį ligi ryto. — Kiek daug turiu draugų! — laimingas šnarėjo šermukšnis.

Žalias kaip rūta jis maudėsi saulėje visą vasarą, o saulė nokino jam gražias, raudonas uogas. Rudenį atėjo šermukšniui didžiausios džiaugsmo dienos. Jis atrodė visų medžių gražiausias . O kaip vaišinosi jo uogomis varnėnai, žvirbliai ir strazdai! Raudonas uogų kekes skynėsi ir vaikai. Mergaitės varstė uogas ant siūlo ir jų karoliais dabino kaklą.

Prasidėjo šalnos. Nukrito medžių lapai. Dauguma paukščių išskrido į šiltuosius kraštus. Šermukšnis liko vienas viduryje plataus skynimo.

Kodėl toks nusiminęs? — užkalbino jį kartą sniegena.

– Nuobodu ir ilgu vienam, — atsakė šermukšnis. Pasek sėklelę ir išdigs tau draugas, — patarė paukštelis.

-Nenoriu kaimynystėje kito šermukšnio. Jis   gali pavilioti mano lakštingalą, — atsakė.

Tai eglutės sėklytę atnešiu. Ji labai ištikima. Ištisus metus žaliuoja, — pasiūlė geltonplunksnė.

– Nepakenčiu spyglių, — susiraukė šermukšnis. O kaip liepa? Toks švelnus medis! Ir žiedai kvepia. . .

– Ji mane peraugs. Ir jos šešėlis uždengs mane. Sniegena siūlė ir kitų medžių sėklų atnešti, bet  šermukšniui vis kas nors kliuvo. Ir niekaip negalėjo išsirinkti sau kaimyno. Tada gyvenk sau vienas! — sučirškė žiemos giesmininkė ir nuskrido. Šermukšnis suposi vėjuje, lingavo šakos, o šaltis lindo jam po žieve. Pagaliau ledo danga užvainikavo jo viršūnę.

Už kelių metrų, girios tankmėje, užsikoręs ant nudžiūvusio alksnio, kabaravo apynys. Tarp sudžiūvusių jo lapų plakėsi du spur geliai. Vieną iš jų šiaurys vėjas nuplėšė ir nu rito toli į sniego pusnį. Kita sėklelė vis dar tabalavo ant nudžiūvusios šakelės.

— Ko tu lauki, šok arčiau prie tvirto medžio. Kitaip tu paskęsi sniego pusnyje, — ištarė mirdamas tėvas.

Spurgelis apsidairė ir pro pilkas medžių šakas pamatė šerkšno nuometu apgaubtą šermukšnį. O kiek daug jo viršūnėje buvo saulės!

— Tikrai gražus medis! Jis ir žiemą puošnus! — tyliai ištiesė savo mažytes rankytes sėklelė. Ir paprašė atskridusią varną: — Būk gera ir numesk mane prie šermukšnio !

— O ką man duosi už tai? — derėjosi varna.

— Puotą iškelsiu, iš savo žiedų padarytu alučiu pagirdysiu, — ištarė apynio sėklelė. Pakviesta į balių, varna pagalando snapą. Greit nutraukė apynių spurgelį ir, plasterėjusi sparnais, numetė jį prie pat šermukšnio.

Pavasarį, kaip ir reikėjo tikėtis, apie šer mukšnio kamieną pradėjo vyniotis jaunas apynys. Štai kur draugas! Ir jaunas ir lankstus! džiaugėsi iš miego pabudęs šermukšnis.

O apynys augo ir augo. Raitėsi ir vyniojosi, kol pasiekė šermukšnio viršūnę. O kai ši baigėsi, nukabino ilgus ūsus ir visas apsibėrė žiedais. Per apynio lapų vešlumą nesimatė net šermukšnio žiedų. Baltos jų kekės pradėjo gelsti ir nedaug žiedų užmezgė po uogelę.

Šermukšnis laukė, bet nesulaukė lakštingalos. Nesulaukė nė gegutės. Vasaros tyliomis , naktimis nepamatė nei vieno vabalėlio žibuko švieselės, negirdėjo nei varlių kurkimo. Tartum susitarę dingo visi paukšteliai. Vėjas tik draikė nutįsusius apynio žalius lapus, lyg susivėlusius laumės plaukus, kurie gąsdindavo paukščius. Dabar šermukšnis labiau pašėjo į baidyklę, negu į medį.

Atėjo ruduo. Ir nė vienas žvirblis nelietė, neparagavo jo apvytusių uogų. Per tave aš žūstu! Nešdinkis iš kur atėjai! –     supykęs suriko šermukšnis apyniui.

– Tu nepyk. Aš tave palinksminsiu, — meiliosi apynys ir kratė savo baltus žiedus, mesdamas juos į balutę.

– O kaip tu mane palinksminsi? — ištarė nuliūdęs šermukšnis.

— Aš padarysiu alaus, pavaišinsiu varnelę ir žvirblius. Jie nules visas tavo uogas, — kalbėjo apynys.

O balutėje alus jau rūgo, putojo, per kraštus vertėsi. Greit atlėkė varna. Atmetusi galvą, ji paragavo giros ir garsiai gyrė apynį už gerą alų.

— Dabar prašau vaišintis mano uogelėmis, — ištarė šermukšnis viešniai.

— Ačiū. Bet man daktaras patarė tik mėsiškus valgius, aš ne vegetaras, — kranktelėjo varna ir nuskrido jau girta.

— Žvirbliai, žvirbleliai! Atskriskit paragauti alaus su balta putele! — mojo ir šaukė apynys į pokylį.

Supuolę žvirbliai gėrė alų, čirškė ir vestuves kėlė. Paskui įkaušę pešėsi, nes jų mažos galvelės apsvaigo. Jų kojos pynėsi ir sparnai nebeklausė. Girti svečiai išvirto kelmynėje, o varnai to ir tereikėjo. Ne vieną, o daug jų pagriebė ir nusinešė į tamsų mišką. Jei kuris dar spėjo palįsti po krūmu, tą katinas pagavo. Taip ir baigėsi apynio puota. O šermukšnio apvytusios uogos sušalo ir apkarto.

Kitą pavasarį vėl iš naujo apynys sukosi aplink šermukšnį, išleidęs ilgus ūsus. Vyniojosi, žydėjo ir vėl rengėsi daryti alų. Nuo jo vėšilių lapų net linko bežiedės šermukšnio šakos. Ir taip buvo iš eilės kas metai. Kamieno žievėje vis įsi rėždavo naujas vijoklio randas. Dabar šermukšnio miške jau niekas nemini Visoje girioje varna tik apynį giria. Ir visiems pasakoja, kokį gerą alų jis padaro — ir kokias puikias vaišes suruošia su skaniais kepsniais. . .

Comments

comments

Gairės: , , ,

  1. Deimante Ka’s avatar

    labai jau ilgas manau per ilgas

Atsakyti

Your email address will not be published.