Žmogus, pramintas arkliakukuliu

Gyveno kartą žmogus, pravarde Arkliakukulis. Taip jį žmonės praminė todėl, kad ganė turtuolio setchėjaus arklius ir rinko arklių kukulius. O kam juos rinko, niekas nežinojo. Tasai žmogus buvo labai dievobaimingas ir, ką bedarytų, visada pirmiausia kreipdavosi į Budą. Susitaiso ganyti arklių ir sako: „Einu ga­nyti arklių, Sakjamuni”. Ir piemuo jis buvo ne iš kelmo spir­tas, ir jo maišai niekada tušti nesimėtydavo.
Kartą į kmerų šalį iš Kinijos atplaukė penki šimtai lai­vų. Jie plaukė kaip tik pro tą vietą, kur Arkliakukulis ganė arklius. Pamatė jis užjūrio laivus ir šaukia:
—    Ei, mielieji svečiai, plaukite šen!
Laivai priplaukė prie kranto. Arkliakukulis ir klausia:
Ar iš toli keliaujate?
Iš Kinijos, — atsako vairininkas.
O Kinijos valdovą ar pažįstate?
Aš gyvenu netoli j o rūmų.
—    Kinijos valdovas — senas mano draugas. Gal grįždami paimtumėt jam lauktuvių nuo manęs?
—    Kodėl gi ne? Paimsime. Ir laivai nuplaukė tolyn.
Neilgai trukus vėl jie plaukia ta pačia jūra, tik šį kartą jau atgal, į kinų žemę. Paliepė vairininkas įmesti inkarą toj pačioj vietoj, kur jie buvo sutikę žmogų, pasivadinusį kinų valdovo bičiuliu. Pamatė vairininkas piemenį ant kranto ir šaukia:
– Ei, piemenie, nešk šen savo lauktuves. Mes į Kiniją grįžta­me.
Lauktuves aš antai į tuos maišus sudėjau. Kraukite juos į laivus, — atsakė Arkliakukulis ir parodė maišus su arklio kukuliais.
Paliepė vairininkas savo žmonėms sunešti tuos maišus į lai­vus. Žmonių buvo kone keturi šimtai, ir tie pūkšdami vos ne vos susidorojo.
Iškėlė laivai inkarus, plaukė, plaukė jūromis mariomis ir galų gale laimingai priplaukė kinų žemę.
Vairininkas patraukė tiesiai pas valdovą ir pranešė jam:
—    Didysis valdove, jūsų bičiulis iš kmerų šalies siunčia jums dovanų — antai tuos maišus.
— Koks ten galėtų būti mano bičiulis? — nusistebėjo valdo­vas. — Aš niekada nė kojos nebuvau įkėlęs į kmerų šalį.
Bet vis dėlto pasakė dovanas priimsiąs, liepė sunešti maišus į kiemą ir atrišti. Atrišo tarnai vieną maišą. Žiūri valdovas — ogi tas grūste prigrūstas gryno aukso.
„Kas per turtingumas to bičiulio, — galvoja valdovas, — jeigu atsiuntė man tiek aukso? Negi dabar jam skolingas liksiu. Reikia ir man ką nors dovanoti. Pinigų ne kažin kiek turiu. Norom nenorom reikės jam atiduoti savo dukrą, gražuolių gra­žuolę”.
Liepė valdovas padaryti didžiulį būgną, davė dukteriai ste­buklingą skepetaitę ir pasodino ją į tą būgną. Paskui išruošė laivą kelionėn ir prisakė vairininkui: plaukti į kmerų šalį, žemai nusilenkti žmogui, pramintam Arkliakukuliu, ir pasakyti, kad jo bičiulis Kinijos valdovas siunčia jam dovanų būgną. Tas būgnas atspėjamu laiku jam tiksiąs širdžiai pralinksminti.
Gavo Arkliakukulis būgną ir kad džiaugiasi! Tarnai pririšo tą būgną arklidėje. Muša, muša Arkliakukulis būgną ir vis kartoja:
—    Tai bent bičiulis! Kokį puikų pramaną jis man atsiuntė! Prisibūgnijo Arkliakukulis, kiek širdis geidžia, ir patraukė
arklių ganyti. O valdovo duktė išlindo iš būgno, moste­lėjo stebuklingąja skepetaite, ir atsirado visokiausių valgymų ir gėrimų. Padengė ji stalą ir vėl į būgną įlindo. Pareina namo Arkliakukulis, žiūri — ogi stalas kad nukrautas! Stebisi Arklia­kukulis:
—    Kas gi man tokias vaišes ištaisė?! Kaip tyčia alkanas esu — pats metas užkirsti.
Ir taip diena po dienos. Kad ir kiek Arkliakukulis suko galvą, neatspėjo, ir gana, iš kur imasi visos tos gėrybės ant jo stalo. Galiausiai jis sumanė nusergėti paslaptingąjį tarną. Pabūgnijo kaip visada ir apsimetė išeinąs į laukus, o iš tiesų pasislėpė ir lau­kia. Tik žiūri Arkliakukulis — ogi neregėto gražumo mergelė išlipa iš būgno, mosteli skepetaite, ir tą pačią akimirką stalas apsikrauna valgymais ir gėrimais. Nustėro iš baimės Arklia­kukulis, o paskui kad suriks.:
Sakjamuni! Iš kur tokia gražuolė? — ir pasileido nosies tie­sumu, o mergelė — paskui jį. Paregėjo Arkliakukulis, kad mergelė jį vejasi, ir suriko jau visa gerkle: — Sakjamuni! Ne­liesk manęs, pagailėk, atsitrauk, meldžiamasis!
Nesitrauksiu, — sako balsas jam už nugaros. — Tu mano vy­ras. Mano tėvas atidavė mane tau per pačią už tai, kad tu jam nusiuntei tiek maišų aukso.
—    Ką tu! Argi aš tau pora…
Pradėjo mergaitė jį kalbinti meiliais žodeliais, paėmė už ran­kos ir pargrąžino į arklidę.
O nakčia valdovo duktė kažką pašnibždom paliepė stebuklin­gajai skepetaitei, mostelėjo ja, ir sukrypusi lūšnelė virto nuosta­biais rūmais, o tuose rūmuose knibždėte knibždėjo tarnų ir dvariš­kių. Įsivedė valdovo duktė savo vyrą į puošnias menes. O dvariškių minia kad sveikina juos, kad sveikina.
Tuo tarpu sodiečiai, pamatę rūmus, tekini nubėgo pas setchė-jų, kuriam piemenavo Arkliakukulis, ir šaukia:
—    Stebuklas! Ten, kur buvo Arkliakukulio lūšna, stūkso nuo­stabiausi karališki rūmai.
Netiki setchėjus, bėga pats pažiūrėti. Nagi gryna teisybė, vietoj lūšnos — rūmai. Persigando setchėjus ir pasileido pas ka­ralių, kiek tik kojos neša.
Netiki karalius, siunčia tarnus teisybės sužinoti. Sugrįžo tar­nai ir patvirtino, kad setchėjus nemeluoja. Įtūžo karalius:
—    Kas gi drįso karališkus rūmus mano žemėje pasistatyti? Čia man viskas priklauso.
Sušaukė karalius kariuomenę ir veda ją akiplėšos sučiupti.
Arkliakukuliui pasakė tarnai, kad tiesiai į jo rūmus pats kara­lius visą savo kariuomenę vedąs, ir tas baisiai persigando. O pa­ti sako:
—    Nebijok, man vieni niekai tą karalių įveikti.
Išėjo jinai priešais karaliaus kariuomenę, šnipštelėjo kažką stebuklingajai skepetaitei, mostelėjo — ir karaliaus su visa ka­riauna kaip nebūta.
Nieko nelaukę, žmonės karaliumi išrinko Arkliakukulį. Taip Šakjamunis jam atsilygino.

Comments

comments

Gairės: , , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.