Bajoro sūnūs ir kerdžius

Vienas senas bajoras pasišaukė savo sūnų ir sako jam:
— Laikas tau, sūneli, paklajoti po platųjį pasaulį, pačią susirasti. Tu jau suaugęs, o metai slenka nejučia. Pats žinai, javus reikia piauti, kol grūdai nebyra.
— O kokią mergelę man pasirinkti, tėtuši? — paklausė sūnus.— Juk jinai turi būti kilminga, turtinga ir gražiausia iš viso pasaulio merginų?
— Ne, sūneli, tu geriau padarysi, jeigu nesigvieši nei kilmės, nei grožio, nei turtų, o susirasi gerą ir išmintingą šeimininkę.
Pasivadino jaunuolis kartu keliauti savo dėdę, ir patraukė juodu per kaimus ir miestus — sužadėtinės ieškoti. Juodu visų sutiktųjų klausinėjo, ar nežino mergelės, tokios išmintingos
ir guvios šeimininkės, kad būtų verta tapti pirmojo valstybės bajoro marčia. Bet tegirdėjo viena:
— Tokios mergelės mūsų krašte nėra. Teks jums paieškoti kitur.
Kur tik jie neužsuko! Štai pagaliau atėjo į vieną kaimą ir susėdo atsipūsti prie šulinio, kur sueidavo vandens visos tenykštės merginos. Kol ėmė temti, pro juodu praėjo daug merginų, bet nė viena nepritiko jų širdžiai.
— O daugiau mergelių ar jūsų kaime nėra? — paklausė bajoro sūnus vieno turtingo žmogaus, atėjusio įžymiųjų svečių
sutikti.
— Yra dar viena, tiktai ji tau netiks.
— Kodėl?
— Todėl, kad ji prasto kerdžiaus duktė.
— Nieko, nuvesk mus pas ją.
Kerdžiaus lūšnelė stovėjo pačioj galukaimėj. Priėję arčiau, dėdė su giminaičiu susižvalgė: ką tik nubaltinta, ji visa švytėte švytėjo, kiemas buvo švariai iššluotas, langeliai nuplauti,
kiekvienas daiktas savo vietoj. Kerdžiaus duktė sutiko juos tarpdury. Apsirengusi ji buvo labai skurdžiai, bet užtat švariai ir kukliai.
— Štai ši mergelė ir bus mano pati! —sušnibždėjo bajoraitis savo dėdei.
Kerdžiaus duktė paklausė nepažįstamųjų, iš kur jie ir kokiu reikalu atėję.
— Mes galvijų supirkėjai,— atsakė dėdė,— Girdėjome, kad tavo tėvas nori parduoti telyčią, šit ir atėjome.
— Tėtušis dar negrįžo. Sėskitės ir palaukite,— pasakė mergina, atnešė jiems pagalves, užkūrė židinį, ketindama virti vakarienę, ir ėmė šeimininkauti, bet taip vikriai, kad juodu negalėjo Į ją atsižiūrėti.
Netrukus sugrįžo ir senasis kerdžius. Pasisveikino jis su svečiais, pakvietė drauge vakarieniauti ir taip pat pasiteiravo, kokiu reikalu atėję ir kuo verčiasi.
— Neslėpsim,— atsakė jaunuolio dėdė.— Ieškom sužadėtinės. Visą karalystę apėjom, bet taip ir nesuradom tinkamos mergelės. O šit išvydom tavo dukrą, ir ji iškart pritiko mano giminaičio širdžiai. Ar leisi ją už jo?
— Kodėl neišleidus,— atsakė senasis kerdžius.— Jei vyšnelė išsirpo, reikia ją nurėkšti. Bet pirmiausia man pasakykit, ar jaunikis moka kokį amatą?
— Jokio amato nemoku,— atsakė jaunuolis,— aš pirmojo valstybės bajoro sūnus. Kuriam galui man amatas?
— Aš neklausiu tavęs, kieno sūnus esi, o klausiu, kokį amatą moki,— pakartojo kerdžius.
— Ne juokink žmonių,— įsiterpė jaunuolio dėdė,— kuriam galui jam amatas, jei jo tėvas valdo daugelį miestų ir kaimų, o jo skrynios lūžta nuo aukso ir sidabro. Tavo duktė gyvens kaip karalienė!
— Čia nėra sužadėtinės vyrui, kuris nemoka jokio amato,— atkirto kerdžius.— Verčiau paragaukite dukters patiektos virienės, o piršlybas pamirškime. Aš nusprendžiau atiduoti savo dukterį tik tokiam vyrui, kuris moka amatą.
Svečiai ėmė srėbti viralą ir vėl susižvalgė — kaip gyvi nieko skanesnio nebuvo valgę.
Po vakarienės, kai visi sugulė, jaunuolis pasakė savo dėdei:
— Sugrįšim namo, pasivadinsiu draugus, ateisiu su jais čia ir jėga pagrobsiu šitą mergelę.
— Jėga tokie dalykai nedaromi, paskui neturėsit gero gyvenimo. Verčiau imk ir išmok kokį nors amatą. Tada tėvas pats tau ją atiduos.
— Gerai, išmoksiu, aš bajoro sūnus ir visko galiu išmokti,— pasakė jaunuolis, susisupo į šiltą antklodę ir užmigo.
Rytojaus dieną atsisveikino juodu su kerdžium ir jo dukteria ir iškeliavo į miestą. Nutarė visų pirma užsukti pas nagingiausią auksakalį. Pasakyta — padaryta. Užsuko.
— Gal apsiimtum išmokyti šį jaunuolį savo amato? — klausia jį jaunuolio dėdė.
— Ką gi, galima. Kad tik jam mūsų darbas patikiu.
— O kiek laiko teks mokytis?
— Mažių mažiausia trejus metus.
— Trejus metus? Negi aš pamišau, kad sėdėčiau tavo dirbtuvėje ištisus trejus metus! — suriko bajoraitis.
— Tada neišmoksi mūsų amato! — pasakė auksakalys.
— Klausyk,— ėmė jį įkalbinėti dėdė,— jisai juk pirmojo mūsų valstybės bajoro sūnus. Apmokyk jį savo amato per dvi — tris savaites. Neapsigausi. Jo tėvas gausiai tau atlygins.
— Negaliu jo apmokyti greičiau, kaip per trejus metus.
Mūsų amatas įmantrus. Daug sumanumo reikalauja.
— Einam, dėde! — riktelėjo bajoraitis ir supykęs išėjo.
Emė jie eiti į visas dirbtuves iš eilės — lengvo amato ieškoti! Ko tik beklausė, visi jiems atsakė, kad kiekvienam amatui išmokti reikia laiko ir kantrybės. Pagaliau juodu užėjo į dirbtuvę, kur vienas senukas pynė krežius iš karklų.
— Va šis amatas kaip tik man! — pasakė bajoraitis ir paklausė senuko, per kiek laiko šis gali jį išmokyti pinti krežius.
— Jei nesi glušas,— atsakė senukas,— tai per dvi — tris savaites.
Nudžiugo bajoraitis ir stojo mokytis kreželių pynėju. Iš pradžių jis tik žievę lupinėjo nuo karklų, paskui ėmė lankstyti iš jų lankus, o dar vėliau ir pinti pradėjo. Prašnarpštė, prasiplūkė jis taip ne tris, o ištisas septynias savaites, bet pagaliau surezgė kreželį. Pastvėrė jį ir skubiai nutraukė į kaimą, kur laukė jo senasis kerdžius su dukra.
— Ką man atnešei tame krežyje? — paklausė jo senukas.
— Nieko. Krežis tuščias. Bet aš atėjau tau pasakyti, kad dabar moku amatą. Šį krežį nupyniau pats.
Kerdžius apžiūrėjo krežį ir pasakė:
— Neblogai. Bet aš turiu savo akimis pamatyti, kaip tu dirbi. Todėl noriu, kad šiąnakt nupintum man dar vieną krežį.
— Gerai,— pasakė jaunuolis ir nuėjo prie upės prisipiauti karklų. Visą glėbį jų parsinešė. Nulupo žieves, atsisėdo ant plaušinės ir ėmė pinti. Dar pirmieji gaidžiai nepragydo, o kreželis buvo baigtas. Senukas iš visų pusių jį atidžiai apžiūrėjo ir bajoraičio darbu buvo labai užganėdintas. Paskui jis pasiuntė dukrą į vynuogyną ir liepė jai naująjį kreželį pilną priskinti geriausių kekių. Kai mergina išėjo, kerdžius atsigręžė į bajoro sūnų ir jam pasakė:
— Matau, moki savo amatą ir todėl sutinku atiduoti tau savo dukrą. O dabar pasiklausyk manęs ir suprasi, kodėl aš norėjau, kad išmoktum kokio nors amato. Dabar aš ganau karves, sūneli, bet žinok, kad savo metu buvau karalius ir valdžiau didžiulius žemės plotus ir daug žmonių. Nors mano ižde buvo sukaupta nesuskaitoma daugybė aukso ir brangiųjų akmenų,
bet mano gobšumas nežinojo saiko. Sunkiais mokesčiais apdėjau savo pavaldinius, kankinau juos, ir jie ėmė manęs nekęsti. Ir kartą, kai į mano karalystės žemes įsiveržė svetima kariauna, mano žmonės, norėdami, kad aš žūčiau, nekėlė prieš juos ginklų. Priešai sugriovė mano tvirtoves ir įsibrovė į sostinę. Mano viešpatavimas baigėsi. Visi manė, kad aš kritau mūšyje, bet, regi, aš vis dar gyvas. Gal paklausi, kaip man pasisekė išsigelbėti? O štai kaip: kai priešo kariauna padegė mano rūmus, aš ištrūkau iš jų požemiu ir, niekieno nepastebėtas, pa
bėgau. Tris dienas ir tris naktis slapsčiausi pelkyne, kur uodai vos nesuėdė manęs gyvo. Per tą laiką nugalėtojai susikišo kardus į makštis, įsiviešpatavo rimtis, ir man pavyko nusigauti už buvusios mano karalystės ribų. Ilgai basčiausi, kol pagaliau atėjau į jūsų žemę ir įsitaisiau šiame kaime, niekam nepasakodamas apie savo praeitį. Čionykščiai — geri žmonės.
Priglaudė mane, pavalgydino ir pasiūlė būti kaimo kerdžium, nes jokio amato nemokėjau. Ėmiau ganyti karves, ilgainiui pasistačiau šią lūšnelę ir vedžiau antrą kartą, nes pirmąją mano
pačią išsivedė priešas. Senatvėj tenka man sekioti paskui karves, bet aš nesiskundžiu: žinau, kad garbingai pelnausi duoną.
Turiu ir neįkainojamą brangenybę — dukrą. Ar dabar tau aišku, kodėl noriu išleisti ją už vyro, mokančio kokį nors amatą?
Amatas, mano sūnau, brangesnis už karaliaus vainiką.
— Tu teisus,— pratarė bajoro sūnus ir išėjo pasitikti savo sužadėtinės, kuri nešė ant peties jo nupintą kreželį, pilną gintarinių vynuogių.
Kitą dieną jaunuolis išsivežė kerdžiaus dukterį į tėvo namus, ir ten jiedu iškėlė šaunias vestuves.

Comments

comments

Gairės: , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.