Kucikai – mieli padarėliai, kurie gyvena kiekvienoje burnytėje. Tačiau kai burnytė neprižiūrima ir niekas nevalo dantukų, į burnytę atsikrausto vis daugiau kucikų. Kuo daugiau kucikų – tuo daugiau pokštų jie iškrečia burnytės šeimininkui.
Ši istorija apie tai, kaip kucikai su meru Adolfu ir specialiųjų pajėgų vadu Plaukuočiu priešakyje atkeliavo pas mergaitę Onutę.
O viskas buvo taip:
Seniai seniai, tolimoje karalystėje
Seniai, labai seniai, gal prieš dešimt metų, o gal ir prieš savaitę vienoje karalystėje už jūrų marių ir stebuklingo miško, gyveno labai miela mergytė vardu Onutė.
Mergaitė Onutė laaaaaabai mėgo saldanius, tačiau visiškai nemėgo valytis dantukų, todėl į jos burnytę atsikraustė kucikai su meru Adoflu ir spec pajėgų vadu Plaukuočiu priešakyje.
Kucikai – maži smagūs padarėliai, jie visiškai nekenksmingi, … Skaityti toliau
Seniai, labai seniai, gal prieš dešimt metų, o gal ir prieš savaitę vienoje karalystėje už jūrų marių ir stebuklingo miško, gyveno labai miela mergytė Onutė.
Mergaitė Onutė laaaaaabai mėgo saldanius, tačiau visiškai nemėgo valytis dantukų, todėl į jos burnytę atsikraustė kucikai su meru Adoflu ir spec pajėgų vadu Plaukuočiu priešakyje.
Kucikai – maži smagūs padarėliai. Jie visiškai nekenksmingi, kol … Skaityti toliau
Seniai, labai seniai, gal prieš dešimt metų, o gal ir prieš savaitę vienoje karalystėje už jūrų marių gyveno mergytė Onutė.
Labai graži mergaitė sveika, laiminga. Gyveno ji laimingoje šeimoje, turėjo Tėtį, mamą, sesutę ir daug žaisliukų. Visi ją labai mėgo, ir mielai su ja bendraudavo.
Tačiau vieną rytą atsitiko katastrofa! Kai Onutė nuėjo į darželį su ja niekas nebenorėjo šnekėtis. … Skaityti toliau
Buvo karalius ir turėjo tris dukteris: viena graži, kita gražesnė, o jauniausioji – gražiausia. Tėvas norėjo į Vilnių važiuoti tarnaitės – apsižiūrėti, kiaulėms apšerti, apsišluoti.
Jauniausioji duktė sako:
– Tėvai, nereikia man tų tarnaičių: aš pati apsižiūrėsiu. Kai važiuosi į Vilnių, parvežk man gyvų gėlių puokštę.
Išvažiavo karalius į Vilnių. Vienai nupirko šilko suknią, antrai nupirko skepetą brangią, o jauniausiajai … Skaityti toliau
Sykį vienas jaunas vyrukas, gerai išsimokęs dailidės amato, užsigeidė keliauti po pasaulį. Kelias dienas ėjęs, sutiko vieną žmogų, einantį tuo pačiu keliu, ir dabar juodu ėjo drauge, kad abiem laikas ne taip prailgtų. Pakeliui tas žmogus dailidei prisipažino, kad jis Perkūnas esąs. Taip eidami, antrą dieną sutiko dar vieną keliauninką, o tas sakėsi esąs velnias.
Dabar jie ėjo visi trys … Skaityti toliau
Gyveno seniau tarp miškų devyni broliai ir viena sesuo. Po kiek laiko sesuo ištekėjo toli už vyro. Tenai pagyvenus, labai pasiilgo savo brolių ir sumanė vieną kartą važiuoti pas juos kieminėti. Prisikepė bandelių, visiems devyniems broliams po vieną. Paskui įsidėjo verpstę ir devynis kuodelius linų, ketindama viešnagėje suverpti ir išausti kiekvienam broliu po marškinius.Viską susitaisius, sėdo ir išvažiavo. Bevažiuodama per … Skaityti toliau
Prieš daug daug metų buvo karalius. Jis turėjo vienturtę dukterį ir niekam kitam nenorėjo jos duoti į pačias, kaip tik tam, kas tris sunkius darbus atliks,
nors tas būtų ir prasčiausias elgeta. Daug kas bandė karalaitę laimėti, bet nė vienas netesėjo.
Gyveno kitąsyk ant marių kranto turtingas bajoras ir turėjo labai gražią moterį sau už pačią, nuo kurios susilaukė dviejų gražių vaikelių, Jonuko ir Onutės. Neilgai pagyvenus, jo moteris mirė, ir bajoras,
… Skaityti toliauKitą kartą gyveno senukas ir senutė, jie turėjo tris vaikelius. Senukai buvo labai neturtingi, dažnai pristigdavo net duonos pavalgyti. Vienas vaikelis
prašė tėvo, kad leistų jį pas žmones tarnauti, duonelės
pasiieškoti. Tėvas sako:
– Eik.
Vaikas ėjo, ėjo, priėjo girią ir sutiko tokį senelį.
Gal seniai, gal neseniai, tėveliams išmirus, liko pasauly vienas vaikužėlis. Vargšas būdamas ir niekur sau vietelės neturėdamas, susigalvojo į pasaulį keliauti, bene ras kur pastogėlę.
Kelionei našlaitėlis nieko daugiau neturėjo, kaip tik varškės ryšulėlį ir sūrelio kamputytį, o rankelėj – stiprią ąžuolinę lazdužę.
Bekeliaudamas rado nuvargusį paukštytužėlį, ant žemės gulintį kaip negyvą. Atšildyti norėdamas, įsikišo jį užantin ir eina. Priėjęs … Skaityti toliau
Vieną kartą arė žmogus pagiry, o meška gulėjo lauže. Ta meška šaukia:
— Žmogau žmogau, aš tavo jautelius piausiu!
O lapė, atbėgusi pas žmogų, sako:
— Ką tu man duosi, tai aš tavo jautelius išgelbėsiu?
Atsakė žmogus:
— Aš tau atnešiu vištų maišą.
Buvo karalius, Domertas vardu, jis turėjo sūnų Domertą. Kad suvažiuoja karaliai, giriasi viens kareiviais, kits ten pinigais, kits žirgais, ale kad nors viens pasigirtų su žirgu, kurs turėtų dvi galvi ir dvi vuodegi! O tėvas jo Domertas klausė, kur yr toks žirgas, kad turėtų dvi galvi ir dvi vuodegi. Sūnus sako:
– Aš žinau: yra devintoj karalystėj toks žirgas – … Skaityti toliau
Paupy buvo trobelė, joje gyveno senelis ir senelė; nieko jie daugiau neturėjo, tik vieną kalytę. Vasarą senelis su senele žuvaudavo, žiemą senelis blizgiaudavo, senelė namie verpdavo.
Vieną kartą senelis, sugrįžęs iš žūklės, rado gimusius du sūnus.
Nudžiugo senelis ir sako:
– Užauklėsim sūnelius, bus medinčiai!
