Vargšas ir karalius

Seniau žmonės buvo bemoksliai.Važiavo karalius keliu. Mato — seniukas kasa griovį. Tai karalius ir sako:
— Tai griovį kasi?
— Kasu.
— Ar daug žemės turi?
— Penkis hektarus.
— Tai kiek pajamų turi?
— Apie du šimtu.
— O kur juos dedi?
— Tai va,— sako seniukas,— penkiasdešimt atiduodu skolos, penkiasdešimt į balą metu per metus.
— Nieko aš nesuprantu. Tu man paaiškink, aš tau dovaną duosiu.
— Turiu seną tėvą, jam penkiasdešimt duodu per metus,— tai skolą atiduodu. Auginu sūnų. Duodu jam penkiasdešimt — tai skolinu. Atiduodu penkiasdešimt nuomos (prievolė tokia seniau). Ir auginu dukterį, tai dedu pasogą kasmet po penkiasdešimt: kai išleisiu už kokio, tai kaip į balą įmesiu.
Tai karalius sako:
— Daugiau niekam neplepėk, o jei sakysi, tai tik prieš mano veidą. Aš tau didelę dovaną duosiu.
Parvažiavo karalius, sušaukė ministeriūs ir uždavė tą uždavinį.
— Išspręskit,— sako,— koks čia per dalykas yra.
Tie sprendė sprendė, sprendė sprendė, ir niekas neišeina. Kad penkiasdešimt per metus į balą meta?! Paskolint? — Paskolina… Skolą? — Skolą moka. Prievolė? — Prievolė atiduota. Na, bet kad į balą penkiasdešimt per metus įmeta?!
Na, tai karalius duoda tris dienas pagalvoti jiems. Vyriausias ministeris sugalvoja taip:
— Turbūt karalius ne iš savo galvos tą uždavinį mums davė. Tikriausiai jis šaly kur girdėjo, keliu važiuodamas.
Tai jis susikinkė tą pačią karietą, sėda, važiuoja. O seniukas tebekasa griovį.
— Padėk dieve!
— Ačiū.
— Ar neteko,— sako,— matyt čia mūsų šviesiausio karaliaus važinėjant šiais keliais?
— Ot,— sako,— dar ir kalbėt teko.
Tam to ir reikia. Tas tuoj prisistatė:
— Žinai,— sako,— apie ką kalbėjot?
— Na,— sako,— apie ką kalbėjom, negalima šnekėt.
Tas išima penkiasdešimt muštinių, su karaliaus veidais visi. Jis padavė penkiasdešimt muštinių, senelis ir išsipasakojo…
Kada po trijų dienų užklausė karalius, tas ministeris išaiškino viską.
— Tai jau senis,— sako,— išplepėjo. Senis! Pašaukit senįl
— Tu,— sako karalius,— išplepėjai ministeriui?
— Nieko,— sako,— nesakiau aš.
— Kaip,— sako,— nesakei?
— Nieko nesakiau, bet jis išėmė penkiasdešimt muštinių, tai žiūrim, kad su karaliaus veidu. Tai aš prieš karaliaus veidą ir pasakiau.
Karalius neturi ką sakyt: kalbėti kalbėjo, bet prieš karaliaus veidą. Na, tai pagalvojo karalius, pabuvo ir sako:
— Eik namo, būsi pašauktas vėlei.
Tai va, pašaukė jį antrą kartą į puotą ir susigalvojo, žinai, pasodint jį prie karaliaus.
Užgeria su viena taure ir su delnu per veidą greta sėdinčiam suduoda sakydamas: „Sveiks”. Užgeria ir suduoda per žandą. Taip ir eina aplinkui. Užgeria jį — reikia karaliui suduot per žandą. Tai jis sako:
— Atsiprašau visos publikos. Kas matė audrą jūroj?.. — Na, tada visi nutilo, klauso. Jis sako: — Važiavo žmogus laivu. Užėjo audra, sudaužė jam valtį. Tik liko ant vieno balkio. Ką daryti? Jeigu jis duosis į krantą,— sako,— prigers. Ar tegu prigeria, ar gelbėt reikia?
Na, kaipgi, visa publika nutarė:
— Kaipgi tu duosi žmogui prigert?! Reikia traukt atgal, kad nesusiduotų į krantą.
Tai seniukas atgal ministeriui į žandą, ir gana jau. Ir nedavė karaliui, kad jis su karūna. Tai ministeris ploja rankom:
— Ot,— sako,— senis!
— Būsi pašauktas vėlei.
Pašaukė trečią kartą seniuką ir klausia:
— Tu, kaip gudrus senis, pasakyk man, ar gili žemė?
— Tai,— sako,— žinai, karaliau, gili žemė. Aš savo dėdulį kai palydėjau, jau dešimt metų, ir negrįžta iš žemės…
— Tai pasakyk, dangus ar aukštai?
— Dangus neaukštai. Karalius įliptum, pasibelstum, tai čia girdėtus.
Na, pašaukė seniuką dabar prie dovanų. Kiek kartų pas karalių vaikščiojo, visi sargybiniai praleido, visur praleido, o dabar nebeleidžia. Dar maršalka stovi prie durų.
— Na, jau,— sako,— įleiskit. Gal jau paskutinį kartą. Dovanas paimsiu iš karaliaus ir daugiau nevaikščiosiu.
— Jeigu atiduosi pusę dovanų, tai leisiu, jeigu neduosi — neleisiu.
— Tai,— sako,— pasirašyk. Aš atiduosiu visas, ką karalius duos.
Na, taigi pasirašė, įleido. Karalius dabar siūlija jam karališką arklį, pabalnotą ar pakinkytą, drabužių, pinigų.
— Imk ką nori, tėvai. Ko prašysi, to aš tau neatsakysiu.
— Nieko,— sako,— nesiūlyk, karaliau, duosi dvidešimt penkias rykštes, ir užteks.
Karalius griebėsi už galvos:
— Visą laiką toks gudrus senis buvai — ką tu sugalvojai dabar!
— Nenusimink, karaliau,— sako,— tavo draugui tos dovanos.
— Kokiam draugui?
— Gi maršalka neleidžia įeit, nors ką nori daryk, sako: „Atiduok pusę dovanų”. Aš jam visas atiduodu.
Iššaukė tą:
— Ar tu to senio priimsi dovanas?
— Aš.
Įvoliojo dvidešimt penkias — neškis! Vėl juokias karalius:
— Pasiutęs senis! Na, tai gavai dovanų, atidavei kitam — kaip neturėjai, taip neturi. Prašyk,— sako,— aš tau vėl duosiu.
Ir vėl siūlė jam arklį pabalnotą karališką, arklį pakinkytą, pinigų, drabužių.
— Ko tu prašysi, aš neatsakysiu.
— Ai, niekus,— sako,— siūlijai karalius: arklys karališkas mane užmuš, pakinkytas taip pat užmuš, už pinigus taip pat užmuš. Duosi man Seną Balną, ir užteks.
Karalius nepagalvojo, kad buvo seniau dvaras, vardu Senas Balnas.
Ten gyveno generolas, tame dvare. Karalius pasirašė aukso raidėm: „Atiduodu Seną Balną tokiam ir tokiam”.
Tas nueina į tą dvarą:
— Prašom, generole, pasišalint. Nuo šios dienos man karalius atidavė Seną Balną.
Kad atlėkė generolas pas karalių:
— Ką padarei? — sako. — Žilas senis atėjo ir varo mane iš dvaro.
Tas vėl griebėsi už galvos.
— Na, ką jau padarysi,— sako,— kad jis toks gudrus. Tegu gyvena.
Ai tau kitą palei ežerą duosiu, kraustykis.
Išsikraustė.

Comments

comments

Gairės: , , ,

  1. troll’s avatar

    levai

  2. ms’s avatar

    Nedabrendelis

  3. deimante’s avatar

    man tai nepatiko

  4. serz’s avatar

    🙁

  5. serz’s avatar

    ne idomu 😐

  6. Obama’s avatar

    Šūdas ir kas tokias pasakas vaikams kuria, gal geriau tegul griovių eina kasti, juodas ”levakas”

Atsakyti

Your email address will not be published.