Atėjo pavasaris, medžiai ir krūmai pasipuošė gražiais lapais, šviesiais žiedais.
Tiktai uosis tebestovėjo plikas kaip ir šal­tą žiemą. Dievas jam akių šviesybę atėmė, ir vargšelis nė manyt nenumanė, kad pavasa­ris jau visus džiugina. Kai beržas jau seniai savo karpytom širdutėm apsitaisė, o ir ąžuo­las rantytais lapais pasidabino, jiedu paklausė uosį, kodėl tasai šven­tinio apdaro nesirūpina. Uosis nustebo:
– Negi jau pavasaris atėjo?
– Seniai, — atsakė jam kiti medžiai.
Uosis trūkčiagalviais šoko šventinį apdarą siūtis, tačiau per to­kią skubą lapai išėjo nedailūs — negražūs, kampuoti, giliai iškarpyti. Rudenį, kai jau šiaurys ėmė pūsti, uosis klausia kitus medžius:
– Ar greit ruduo bus?
– Taigi jau ruduo, — atsakė medžiai.
Šitai išgirdęs ir nenorėdamas vėl kitų apjuokai likti paskutinis, uosis vienu sykiu visus lapus nusipurtė. Kiti medžiai dar gražiai žaliavo, o uosis neregys jau stovėjo plikas, ir po jo šakas šiaurys galėjo stūgauti ir šėlioti kiek tinkamas.

Comments

comments

Gairės: , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.