Kaip naminiai gyvuliai trobelę statėsi

Kaip naminiai gyvuliai trobelę statėsi
Kartą ožys, avinas, žąsinas, gaidys ir katinas ėjo visi drauge pasivaikščioti, bet miške juos užklupo naktis. Na, visi sutarė trobelę statytis. Ožys ėmė ragais medžius versti, avinas kakta šakas genėti, katinas nagais plyšiams samanas rauti, gaidys paupyje stogui nend­res laužti, o žąsinas plačiais sparnais – stogą dengti.
Viens du, ir trobelė gatava. Po vakarienės visi ir sugulė: avinas prie krosnies, katinas ant krosnies, žąsinas viduasly, ožys galustalėj, o gaidys ant laktų. Bičiuliai keliauninkai netrukus ir užknarkė savo trobelėje.
Apie vidunaktį vilkė vedėsi du sūnelius amato mokyti ir netyčia užėjo naująją trobelę.
– Tai stebuklai! – sušuko ji. – Šįryt pro tą pačią vietą ėjom ir nieko neregėjom. Stačiai lyg iš po žemės išdygusi.
– Mamute, eime vidun, pažiūrėsime, kas trobelėje gyvena! – nenustygsta vilkiukai.
– Ne, ne, vaikeliai! Kur norite, tik ne čia, dar į bėdą pakliūsime! Sulig tais žodžiais vilkė pabėgėjo paupin ligi kokio kalnelio, o
ten gulė ant kairės ausies ir užmigo. Tačiau vienas vilkiukas tuo laiku nuėjo atgal prie trobelės ir į vidų šmurkštelėjo. Ožys atėjūną taip meiliai ragais apkabino, kad net visi langai sudrebėjo. Kiti bičiuliai taip pat iš miego pašoko ir tuojau puolė svečio priimt avinas kakta ėmė šonus lyginti, žąsinas kailinius dulkinti, katin iš džiaugsmo čiaudėti ir svečiui per žandus tapšnoti, o gaidys,  nieko nematydamas, tik šaukia:
Kur, kur jisai? Ir man duokit šen!
Iš ryto vilkė klausia sūnelį, ko plaukai sutaršyti ir kas tokias mėlynes įsodino?
– Matai, mamute, kol tu miegojai, aš nuėjau pasižiūrėti, kas gero toje trobelėje. Kai tik duris pravėriau, vienas mane geležinė­mis šakėmis prie sienos prirėmė, antras basliu per šonkaulius patrau­kė, trečias į pakaušį šoko kirsti ir dviem pliauskom daužyti, ketvir­tas į akis spiaudytis ir antausius skaldyti, o penktas šaukti: „Kur, kur jisai? Ir man duokit šen!” Laimė, kad nuo to penkto pabėgau.
– Aha, sūneli! O ko tu lindai? Ar nesakiau, kad neitum?

Kartą ožys, avinas, žąsinas, gaidys ir katinas ėjo visi drauge pasivaikščioti, bet miške juos užklupo naktis. Na, visi sutarė trobelę statytis. Ožys ėmė ragais medžius versti, avinas kakta šakas genėti, katinas nagais plyšiams samanas rauti, gaidys paupyje stogui nend­res laužti, o žąsinas plačiais sparnais – stogą dengti.

Viens du, ir trobelė gatava. Po vakarienės visi ir sugulė: avinas prie krosnies, katinas ant krosnies, žąsinas viduasly, ožys galustalėj, o gaidys ant laktų. Bičiuliai keliauninkai netrukus ir užknarkė savo trobelėje.

Apie vidunaktį vilkė vedėsi du sūnelius amato mokyti ir netyčia užėjo naująją trobelę.

– Tai stebuklai! – sušuko ji. – Šįryt pro tą pačią vietą ėjom ir nieko neregėjom. Stačiai lyg iš po žemės išdygusi.

– Mamute, eime vidun, pažiūrėsime, kas trobelėje gyvena! – nenustygsta vilkiukai.

– Ne, ne, vaikeliai! Kur norite, tik ne čia, dar į bėdą pakliūsime! Sulig tais žodžiais vilkė pabėgėjo paupin ligi kokio kalnelio, o

ten gulė ant kairės ausies ir užmigo. Tačiau vienas vilkiukas tuo laiku nuėjo atgal prie trobelės ir į vidų šmurkštelėjo. Ožys atėjūną taip meiliai ragais apkabino, kad net visi langai sudrebėjo. Kiti bičiuliai taip pat iš miego pašoko ir tuojau puolė svečio priimt avinas kakta ėmė šonus lyginti, žąsinas kailinius dulkinti, katin iš džiaugsmo čiaudėti ir svečiui per žandus tapšnoti, o gaidys,  nieko nematydamas, tik šaukia:

Kur, kur jisai? Ir man duokit šen!

Iš ryto vilkė klausia sūnelį, ko plaukai sutaršyti ir kas tokias mėlynes įsodino?

– Matai, mamute, kol tu miegojai, aš nuėjau pasižiūrėti, kas gero toje trobelėje. Kai tik duris pravėriau, vienas mane geležinė­mis šakėmis prie sienos prirėmė, antras basliu per šonkaulius patrau­kė, trečias į pakaušį šoko kirsti ir dviem pliauskom daužyti, ketvir­tas į akis spiaudytis ir antausius skaldyti, o penktas šaukti: „Kur, kur jisai? Ir man duokit šen!” Laimė, kad nuo to penkto pabėgau.

– Aha, sūneli! O ko tu lindai? Ar nesakiau, kad neitum?

Comments

comments

Gairės: , , , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.