Kaip kareivis giltinę riešutan įvarė

Senovėje kareiviai turėdavo ilgai tarnauti. Jaunas išeidavo į kareivius, o namo pargrįždavo žilas ir sulinkęs. Dažnas ir visai nebepareidavo.
Kartą vieną kareivį paleido namo. Jis tolų kelią ėjo pėsčias. Šaltas metas. Kareivis eina ir eina. Vienam daikte jis žiūri — ant akmens sėdi koks senas senučiukas, toks sušalęs, kad danties ant danties nepataiko. Karei­vis vadina jj drauge eiti. Senukas sako, kad jam šalta. Dreba, šąla, o nuo akmens nesikelia. Kareivis prieina prie senučiuko, nusivelka sušaudytą savo milinę ir jam atiduoda:
— Še, senučiuk, — sako, — man dar taip baisiai nešalta, aš dar galiu kentėti.
Senučiukas apšilo ir kviečia kareivį pas save. Abudu kiek paeina. Tada senučiukas sako kareiviui:
— Kad tu man buvai toks geras, tai ir aš tau padėsiu. Matai, aš esu giltinė. Tavęs aš neliesiu. Tu galėsi eit gydyti ligonių. Aš eisiu drauge su tavimi, bet mane matysi tik tu vienas. Jei aš prie ligonio lovos stovėsiu kojūgaly, tai tu galėsi jam duoti bet kokių vaistų, jis iš ligos pakils. Tačiau jei būsiu galvūgaly, tai jokie vaistai negelbės, ligonis turės mirti.
Kareivis eina toliau. Įeina į vienus namus. Ten visi nuliūdę: serga šeimininkas, joks daktaras negelbsti. Kareivis įeina į ligonio kambarį, pasižiūri ir mato, kad senučiukas su jo miline stovi kojūgaly. Tada kareivis pašaukia šeimininkę ir prašo, kad atneštų stiklinę gryno vandens. Vandenį jis dėl akių pabūna ir duoda gerti šeimininkui. Kai tik išgėrė, kaip mat pasveiko ir iš lovos atsikėlė. Stebuklingą daktarą gerai apdovanojo, pamylėjo ir dar apnakvydino.
Žinia apie kareivio gydomąją galią labai plačiai paplito. Pas jį ėmė važiuoti ligoniai iš visų žemės pašalių. Daugį jis išgydė. Kartą kareivį norėjo išsivežti toli pas sunkiai sergantį žmogų. Kareivis važiuoja. Juo toliau važiuoja, juo labiau jisai vietą atpažįsta. Pagaliau jis atsiprotėjo, kad į tėvo namus suka. Iš tikro, įvažiuoja į tėvo kiemą. Ten niekas jo nebepažįsta, nes jis jau taip pat pražilęs.
Kareivis įeina į trobą ir tuoj pamato, kad jo senas tėvas, visai nunokęs, guli mirties patale. Tėvo lovos galvūgaly jis pamato senučiuką. Ką dabar daryti? Kareivis nori tėvą išgelbėti, kad ir kas būtų. Jis išsikviečia senučiuką laukan pasivaikščioti. Eina juodu paežere. Kareivis išsiima iš kišenės riešuto kevalą ir pučia į jį. Senučiukas žiūri, žiūri ir galvą kraipo. Tokio gražaus grojimo jis dar nėra girdėjęs. Pašoko noras ir pačiam išmokti taip groti. Kareivis sako, kad tai esą visai lengva, reikią tik įlįsti į kevalą, tada ir išmoksiąs. Senučiukas tuoj pasivertė į blusą ir įlindo į riešutą. Kai tik įlindo, kareivis degtuko galu ėmė ir užkišo skylutę, ir giltinė liko uždaryta kevale. Kareivis nuėjo pas tėvą, davė jam vaistų, ir tas tuojau pasveiko.
Riešutą su giltine kareivis įsidėjo į kišenę. Dabar jis gali visus ligonius pagydyti, daugiau niekas nebemiršta.
Kareivis dar ir pačią vedė. O toji buvo baisi smalsuolė. Kartą ji valė kareivio kišenes, pamatė riešutą ir perkando jį pusiau. Iššoko maža blusikė ir striksi. Na, giltinė vėl laisva. Tuojau pasimirė kareivio tėvas, o netrukus ir pats kareivis. Iš pykčio kurį laiką giltinė piovė visus be jokio pasigailėjimo, kol jai nusibodo. Paskui žmonės ėmė kaip paprastai mirti.

Comments

comments

Gairės: , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.