PASAKA APIE TRIS PARŠIUKUS

Seniai, seniai, labai seniai, Kai kiaulės skraidė padebesiais, Tabaką kramtė beždžionytės,
O vištos lesė jį po lapą
It narsios jos nuo šito tapo,
O antys garsiai kry-kry krykė!
Buvo kadaise sena kiaulė su trim paršiukais. Ji nebegalėjo iš­maitinti savo paršiukų ir išleido juos į pasaulį laimės ieškoti.
Išėjo pirmas paršiukas ir beeidamas sutiko žmogų su šiau­dų glėbiu.
— Žmogau žmogau, duokš man, kad geras, šiaudų, — pa­prašė paršiukas. — Aš statysiuos namą.
Žmogus davė jam šiaudų, ir paršiukas pasistatė iš jų namą. Kiek trukus, kiek netrukus atėjo prie jo namo vilkas, pabel­dė į duris ir sako:
Paršiuk paršiuk, įleisk mane! O paršiukas sako:
Neleisiu, savo barzdytėle prisiekiu. Tada vilkas sako:
— Tai kad trenksiu, kad duosiu — kaipmat nugriausiu ta­vo namą!
Ir vilkas kad trenkė, kad davė — kaipmat nugriovė visą na­mą ir prarijo paršiuką. Antrasis paršiukas sutiko žmogų su žabų ryšiu ir paprašė jį:
— Žmogau žmogau, duokš man, kad geras, žabų, aš staty­siuos namą.
Žmogus davė jam žabų, ir paršiukas pasistatė namą. Atėjo vilkas ir sako:
Paršiuk paršiuk, įleisk mane!
Neleisiu, savo barzdytėle prisiekiu.
— Tai kad trenksiu, kad duosiu — kaipmat nugriausiu tavo namą!
Ir vilkas kad trenkė, kad davė, ir dar trenkė, ir dar davė, ir galop nugriovė visą namą ir prarijo paršiuką. Trečias paršiukas sutiko žmogų su vežimu plytų ir paprašė
jį:
— Žmogau žmogau, duokš man, kad geras, plytų, aš staty­siuos namą.
Žmogus davė jam plytų, ir paršiukas pasistatė namą. Ir pas jį taip pat atėjo vilkas ir sako:
— Paršiuk paršiuk, įleisk mane!
— Neleisiu, savo barzdytėle prisiekiu.
— Tai kad trenksiu, kad duosiu — kaipmat nugriausiu tavo namą!
Ir vilkas kad trenkė, kad davė, kad trenkė, kad davė, ir dar sykį kad trenkė, kad davė — o namas vis stovi kaip stovėjęs. Mato vilkas: kiek trenksi, kiek duosi, vis vien namo nenu­griausi, ir sako:
Klausyk, paršiuk, aš žinau, kur auga saldžiosios ropės.
Kur? — klausia paršiukas.
Pono Smito darže. Rytoj atsikelk ankstėliau, aš ateisiu ta­vęs pasiimti, ir mudu prisirausim ropių pietums.
Gerai, — sako paršiukas. — Aš tavęs palauksiu. O kada tu ateisi?
— Šešiomis.
O paršiukas atsikėlė penktą valandą ir prisirovė ropių, dar vilkui neatėjus. Juk tas pasirodė šešiomis.
— Tu jau atsikėlei, paršiuk? — paklausė vilkas.
— Seniai! — atsakė paršiukas. — Aš jau ir iš daržo grį­žau, ir pilną puodą ropių pietums išsiviriau.
Vilkas labai supyko, bet pamanė, kad vis tiek pagaus par­šiuką, taigi tarė:
Paršiuk, aš žinau, kur auga puiki obelis!
Kur? — klausia paršiukas.
— Nagi Linksmajame Sode, — atsakė vilkas. — Nori, rytoj penkiomis aš ateisiu tavęs paimti, ir mudu prisiraškysim obuo­lių kiek tik širdis geidžia. Tik žiūrėk, daugiau manęs neapgau­dinėk.
O kitą rytą paršiukas pašoko ketvirtą valandą ir nudūmė prie obels. Jis norėjo sugrįžti, kol neatėjo vilkas. Bet sodas buvo toli, o dar į medį reikėjo lipti. Ir štai, kai tik paršiukas norėjo leistis žemėn, vilkas, kur buvęs, kur nebuvęs, jau ir čia. Oi buvo baimės paršiukui! O vilkas priėjo prie jo ir sako:
— A, tai tu čia, paršiuk! Anksčiau už mane atėjai. Na, ko­kie obuoliai, ar skanūs?
— Labai, — atsako paršiukas. — Gaudyk, aš tau mesiu vieną. Ir jis numetė vilkui obuolį, bet taip toli nusviedė, jog kol
vilkas bėgo jo paimti, paršiukas nušoko ant žemės ir parlėkė namo.
Kitą dieną vilkas vėl atėjo pas paršiuką ir sako:
Klausyk, paršiuk, šiandien Senkline prekymetis. Ar eisi?
Na žinoma, — atsakė paršiukas, — o kada tu manai ei­ti?
Trečią.
O paršiukas vėl išėjo iš namų ankstėliau. Nubėgo į turgų, nusipirko muštokę ir jau buvo beeinąs namo, tik staiga pama­tė vilką. Nebežinodamas ką daryti, įlindo į muštokę, bet per nelaimę apvertė ją ir kartu su visa muštokę nuriedėjo nuo kalvos tiesiai į vilką. Ir taip išgąsdino vargšą, jog tas parbėgo namo ir net turgų užmiršo.
Paskui vėl nuėjo pas paršiuką ir papasakojo, kaip jį iš­gąsdino didelis apvalus daiktas, nuriedėjęs pro jį nuo kalvos. Tada paršiukas jam sako:
— A, juk tai aš tave išgąsdinau. Aš buvau turguj ir pirkau muštokę, o kai tave pamačiau, įlindau į ją ir nuriedėjau žemyn nuo kalvos.
Tada vilkas ne juokais perpyko ir pasakė, kad tikrai suės paršiuką, įlįs pas jį pro kaminą. Suprato paršiukas, kad jam bus riesta, pakūrė greitai ugnį ir pastatė katilą su vandeniu. Vos tik vilkas įlindo, paršiukas nuėmė nuo katilo dangtį, ir vilkas įkrito tiesiai į vandenį. Paršiukas kaipmat užvožė dang­tį, išvirė vilką, suvalgė jį vakarienei ir nuo to laiko gyveno laimingai.

Gairės: ,

  1. janina’s avatar

    trys paršiukai durni

  2. Anonymous’s avatar

    geras

  3. Deivis’s avatar

    Sitas geras :D

Atsakyti

Your email address will not be published.

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>