November 2009

You are currently browsing the monthly archive for November 2009.

Kartą vienas sūnus paveldėjo iš tėvo didelį turtą, bet greitai viską prašvilpė – liko tiktai tėvo kardas prie šono, saujelė druskos ant stalo ir pelių medžiotojas katinas po stalu.Ką gi daugiau tokiam skurde daryti – pasiima ką turi ir eis į pasaulį naujos laimės ieškoti. Eina, eina – o kelio nei katinas, nei jis pats nežino. Paklydo miške. O tam miške girdi baisiausią Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Kitados buvo senas, sveikatos nebetekęs kalvis, jis gyveno labai skurdžiai. Kurgi ne! Nukalti jau nieko nestengia, vaikų neturi, kas pagelbetų, – kur tad duonos kąsnį gaus? Sėdi abu su senute ir skundžiasi:
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Gyveno du laukininkai: vienas turtingas,antras vargšas. Vargšas dažnai eidavo pas turtingąjį duonos prašyti, o tasai kada-nekada pasišaipydamas atkišdavo kokį kąsnį. Sykį vargšas išvažiavo su rogutėmis į mišką žabų. Ogi žiūri – eina per mišką dvylika
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Eglė ošia ir siūbuoja.
Strazdas tupi ir dainuoja:
_____________________________________
— Kirsiu kirsiu
Aš eglyne
Žalią eglę
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Katinėlis su gaidžiu
Statė namą po medžiu.
Pasistatė ir gyvena.
Dun dun dun! — kažkas dundena.
Iš lovelės atsikėlęs,
Klausia rainas katinėlis:
— Kas ten beldžias į duris,
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

Vienas jaunikaitis išėjo po pasaulį keliauti.Vieną vakarą jis miške priėjo mažą lūšnelę. Lūšnelė buvo tuščia, tik didelė skrynia vidury stovėjo. Jaunikaitis buvo išalkęs ir tikėjosi ten ką rasti. Atidarė skrynią, o joje mažesnę, toje dar kitą. Paskutinė skrynelė buvo visai mažytė, ir joje buvo raštelis. O raidės buvo tiek jau išblukusios, jog keliauninkas tik vieną žodį tegalėjo Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Gyveno vargšas trobelninkas, kuris jokio kito turto neturėjo, tiktai didelį didelį gaidį. Trobelninkas gaidį (Laikė kaip savo vaiką ir
visuomet su juo pasikalbėdavo. Ten pat dvare įgyveno labai nedoras ponas, kuris trobel­ninką ujo nepabaigiamais lažo darbais ir ga­lop liepė iš trobelės išsikraustyti. Vargšas Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Vienas tėvas turėjo tris sunūs: du protingus, vieną kvailą. Kartą vienas protingas sūnus ėmė tėvą prašyti, kad leistų jį į pasaulį. Tėvas leido. Protingasai sūnus ėjo, ėjo, bet kaip tyčia niekur negalėjo darbo gauti. Pagaliau sutiko vieną žmogų ir prašo duoti kokio darbo. Žmogus sako:
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Kitados gyveno labai negailestingas ir kieta­širdis ponas: žmones jis taip spaudė prie darbo ir kamavo, jog visi į dvarą ėjo su bai­me, nežinodami, ar grįš gyvi namo. Pas tą poną tarnavo bernas, kuriam tėvas mirdamas paliko tokius žodžius, kad galėjo žmo­nes paversti į ką tik nori. Bernas lig šiol savo galia nebuvo naudo­jęsis. Tačiau kartą ponas liepė be pasigailėjimo Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

iena motina turėjo labai smarkų ir stiprų sū­nų, kurį visi Stipruoliu vadino. Namuose toksai neturėjo ko veikti, todėl jis sugalvojo po pasaulį pasižvalgyti ir rasti kokį darbą, kuris būtų jo rankos vertas. Vaikščiodamas po pasaulį, jis užėjo pas piktą poną, kuriam joks tarnas negalėdavo įtikti. Sipruolis sumanė likti pas tą poną už berną ir šitaip su juo sulygo: reikia dirbti ištisus metus, o metų pa­baiga tada, kai gegutė užkukuos; alga tokia, kiek stengs panešti; ir dar pykti nė vienam nevalia – katras papyks, tas su geležiniu bo­tagu bus nuplaktas.
Gerai. Pirmą dieną ponas siunčia Stipruolį arti. Davė tokią gai­šeną, kuri jau savo kaulus vos bepavelka, ką jau ten arklą patrauks. Stipruolis gaišeną įstūmė į griovį, o pats į arklą įsikinkė. Ligi vidu­dienio visus laukus suarė, ligi pavakarių visus dirvonus, o ligi va­karo- visas pievas. Ponas pamatė ir tik rankas skėstelėjo:
Stipruoli, ar pasiutai! Kur gausime šieno?
Kas man darbo! Ar supykai?
Ne, ne, nesupykau, bet šitaip nereikėjo daryti!
Antrą dieną ponas liepė bernui su ta pačia gaišena važiuoti žabų ir prisakė pilną kiemą privežti. Stipruolis nuvažiavo į mišką ir ėmė rauti medžius su visom šaknim. Viens du – prikrovė baisiausią krūvą. O kol jis su medžiais plūkėsi, du vilkai jo gaišeną papiovė. Tai pamatęs, Stipruolis sučiupo vilkus už uodegų ir pasikinkė juos vietoj gaišenos. Vilkai kaukia, o jis lyg nė negirdi, apšventino jiems šonus ir parvežė žabus namo. Vakare kiemas pilnut pilnutėlis, nė nosies neįkiši. Stipruolis iškinkė vilkus ir įleido į tvartą. Tie per naktį visus gyvulius išpiovė. Ponas rytą paleido kakarinę.
Stipruoli, ar pasiutai? Kodėl vilkus pas gyvulius įleidai?
Kurgi aš juos dėsiu, negi neėdusius laikysiu? Ko čia dabar
pyksti? *
Ne, ne, aš nepykstu, bet šitaip nereikėjo daryti.
Ponas liepia Stipruoliui javus kulti. Tas tinka, tik tegul duodąs odos, iš ko spragilui jungą pasitaisyti. Ponas davė visą jaučio odą. Stipruolis supiaustė ją rėžiais, visus suvijo į vieną virvę, nukirto sto­rą ąžuolą, iš drūtgalio pasidirbo spragilo buožę, iš laibgalio – siaus-tuvę ir ėmė kulti, kad net baisu žiūrėti. Viens du – visus šiaudus j pelus suvarė, nuo spragilo kilnojimo pasikėlė toks vėjas, jog viską į padanges išnešiojo. Ponas, tokią stiprybę paregėjęs, sumetė, kad gerai nesibaigs – reikia nuo jo atsikratyti.
Tą pačią dieną ponas Stipruoliui davė nugabenti į girią tris sta­tines kubiliams, kad tie jas lankais apkaustytų. O toje girioje jokių kubilių nebuvo, ten bastėsi baisus lokys, kuris ką nučiupęs į gabalus sudraskydavo. O Stipruolis apie tai nė manyti nenumanė. Pasikinkė savo vilkus, susikrovė statines į ratus, pasiėmė spragilą vietoj bo­tago ir važiuoja. Pusiaukelėje vilkai – gal pavargo, gal ką – ėmė prastai traukti. Stipruolis norėjo juos mažumą spragilu paraginti. Ro­dos, nė nesmarkiai sudavė, o kur tie vilkai dingo, nė pats nepama­tė- tuščios ienos liko! Ką gi darysi – pats įsikinkė. Kai privažiavo mišką, lokys ir atriaumoja. Bernas pamažėliais eina prie jo:
Laba diena, ponas kubiliau! Ko jūs toks piktas?
Kubilius jokios labos dienos nepripažįsta ir jau draskys berną.
Tai tu šitaip statines kaustai? Lįsk į ienas!
Kai tik į ienas įkinkė, Stipruolis atsisėdo ant statinių, sudrožė porą kartų spragilu lokiui per šonus ir nė apsidairyti gerai nespėjo, kai namie atsidūrė.
Kur dėti tą kubilių? Statinių kaustyti nenori, tik muštis lenda! Ponas persigando: ar pasiuto! Tegul dedas, kur norįs. Stipruolis
pririšo kubilių tvarte, o iš ryto kito darbo prašo.
Klėtyje stovi maišai grūdų, nuvežk į malūną sumalti!
Iš ryto pasikinkė kubilių, maišus susikrovė į vežimą ir važiuoja į malūną. O tame malūne šeimininkavo pats devyngalvis velnias. Stipruolis įėjo į malūną ir šaukia:
Kur malūninkas?
Bet vietoj malūninko atėjo jo mokinys, mažas velniūkštis su ries­tais ragiukais.
Tegul ateina pats malūninkas! – paliepė Stipruolis. Mokinys išsigando ir atgal į malūną nuskuodė. Po valandėlės
ateina malūninko padėjėjas, toks vidutiniškas velnias su trim galvom.
Kas toks būsi? – Stipruolis paklausė.
Malūninko padėjėjas!
Man nereikia padėjėjo, reikia paties malūninko.
Ir kai trenkė su spragilu į žemę, tai net sudrebėjo. Padėjėjas per­sigando ir nukūrė atgal į malūną. Po valandėlės ateina devyngalvis velnias ir piktai užriaumoja:
Ko tu nori?
Sumalk man javus! Jei ne, tai visos devynios galvos nusiris!
Devyngalvis tuojau suprato, kad su šituo vyru juokų nėra. Pa­vakare miltai jau namie. Ponas tik nusistebėjo ir nusprendė, kad devyngalvio malūne nebūta. Pala, pala! Lieps rytoj bernui devyn­galvį čia atvežti,- kai juodu susitiks, tai bernui bus blogai!
Rytą Stipruolis važiuoja devyngalvio. O tas į jokias šnekas ne­sileidžia ir nenori važiuoti – čiumpa Stipruolį ir velka prie girnų – jį sumalsiąs į miltus. Stipruolis nieko nebelaukė, griebė velnią už pa­karpos ir trumpai pasakė:
Lįsk į ienas, matau, kad tave reikia pamokyti.
Velnią įkišo į ienas, kubilių pririšo prieky, pats į vežimą ir ėmė savo žirgus su spragilu šventinti: du kartus velniui per šonus, kartą kubiliui. Tik švilpt, ir jau namie!
Kokie čia tavo be malūninkai, kokie be kubiliai! Nė vienas dirbti nenori, o man vietoj jų – tuščiai plūkis. Parūpink rytoj kitą darbą!
Ponas aiškiai mato, kad nuo Stipruolio reikia truks plis atsikra­tyti. Jis primokė savo senelę, kad ji nakčia įsikartų į liepą ir kukuo­tų kaip gegutė. Tada, girdi, Stipruolis manysiąs, kad metai baigėsi. Gerai. Naktį Stipruolis girdi gegutę kukuojant. Jisai išeina į kiemą, pasičiumpa didelį akmenį ir sviedžia į liepą, šaukdamas:
-■ Štiš iš čia, štiš, ko nelaiku kukuoji!
Akmuo nušvilpė pro pat nosį senelei, toji buldinkšt iš medžio ir nebe gyva. Ponas iš ryto grąžo rankas ir sako žmonai:
Su tuo bernu gerai nesibaigs! Sakyk jam, kad sergu, o tu ne­turi darbo, tegul eina sau!
Žmona ir pasakė, bet bernas tarė:
Jeigu serga, tai reikia palaukti, kol pasveiks! Ponas tada sako savo žmonai:
Sakyk jam, kad aš numiriau, tegul eina sau! Žmona taip ir kalba, o Stipruolis atsako:
Jeigu mirė, tai reikia nuprausti ir palaidoti. Išeisiu po lai­dotuvių.
Įėjo Stipruolis pono prausti. Kiti prausia šaltu vandeniu, o jis pasiima verdančio 4r pila ant pono. Tasai, nebegalėdamas tverti, pašoko ant kojų.
Kokia laimė!-sušuko Stipruolis.-Iš numirusiųjų prisikėlė!
Jei tau laimė, tegul bus laimė,- atrėžė įniršęs ponas,- imk pinigų, kiek tik pakeli, ir dink iš akių!
Susišlavė Stipruolis visus pono pinigus, susirišo į nešulį, persimetė per petį ir sako:
Pasakyk dėkui mano močiai, kad aš toks minkštaširdis. Būtų kitas mano vietoje pasitaikęs, tai tu būtum nė neatsikėlęs.

Viena motina turėjo labai smarkų ir stiprų sū­nų, kurį visi Stipruoliu vadino. Namuose toksai neturėjo ko veikti, todėl jis sugalvojo po pasaulį pasižvalgyti ir rasti kokį darbą, kuris būtų jo rankos vertas. Vaikščiodamas po pasaulį, jis užėjo pas piktą poną, kuriam joks tarnas Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Našlaitė pas Laimės močią
Viena motina turėjo tikrą dukterį ir podukrą; podukra buvo darbšti ir vikri, tikroji dukra aikšti ir tinginė. Pamotė našlaitę varė prie darbo nuo ankstaus ryto ligi vėlaus vakaro ir tik kokią duonos plutelę jai atkišdavo, o savo dukrą paikinte paikino ir vien skaniu ragaišiu maitino. Kartą pačiam viduržiemy motinos duktė užsimanė žemuogių. Pamotė tuojau įdavė našlaitei didelį krepšį ir ašakinės duonos kepalėlį – tegul einanti į mišką uogų ieškoti ir namo negrįžtanti, kol pilną krepšį pririnksianti.
Vargšė našlaitė ir išėjo. Vaikščiojo, vaikščiojo po mišką, sušalo, pavargo,- bet ničnieko nerado. Užklupo vakaras, ir ji jau nebežino kelio į namus. Atsisėdo, vargšelė, ant kelmo ir ėmė gailiai verkti. Tik va ašaras braukiant jai pasirodė, kad čia pat spindi koks žibu­rėlis. Pasižiūri – ogi visai netoli maža trobelė su nendrių stogeliu bestovinti. Našlaitė tuojau priėjo ir pasibeldė į duris. Sena močiutė atidarė duris. Mergaitė pasisveikino ir prašė įleisti sušilti. Močiutė įleido ją į trobą, pasodino prie šilto mūrelio ir klausia:
Ką tu, dukrele, taip vėlai miške veiki?
Našlaitė papasakojo, kaip pamotė ją siuntusi į mišką žemuogių, kaip ji kiaurą dieną tuščiai ieškojusi uogų ir galop paklydusi. Mo­čiutė išklausė, bet nieko neatsakė. Apšilus našlaitei ir alkis pašoko. Ji išsiėmė iš krepšio savo kepalėlį, atlaužė kąsnelį močiutei ir pati ėmė valgyti. Senutė paragavo ir sako:
– Vaje, dukrele, kokia prasta tavo duona!
– Tokią man pamotė teduoda.
Tada močiutė paėmė savo kepalėlį ir davė našlaitėlei valgyti. Duona buvo balta ir skani, ir našlaitė sušuko:
Vaje, močiute, kokia gardi tavo duona! Tokios kaip gyva ne­su valgiusi!
Kai pavalgė ir apšilo, močiutė sako jai:
Paimk, dukrele, šluotikę ir pašluok kiemą.
Našlaitė paėmė šluotelę, išėjo į lauką ir švariai švariai nušlavė kiemą. Tai stebuklai! Kai tik nušlavė, tuojau pamatė, kad ten žemuogių lyg berte priberta. Ji priuogavo pilną krepšį ir nežino, kaip senutei atsidėkoti. Dabar našlaitė jau norėtų namo keliauti. Senoji močiutė išvedė ją į kelią ir įdavė mažą skrynelę, prisakydama:
Atidaryk ją tik po trijų dienų, joje rasi savo laimę!
Ar ir aš turiu laimę? – nustebo našlaitė.- Tai tu esi Laimės močia?
Taip, Laimės močia esu! -pasakė močiutė ir prapuolė. Našlaitė eina namo ir džiaugiasi. Ji atidavė žemuoges pamotei,
o toji užsipuolė klausinėti, kur uogų gavusi. Našlaitė apsakė, kaip visą dieną tuščiai ieškojusi, kaip pamačiusi mažą trobelę su nendrių stogeliu ir užėjusi sušilti, kaip Laimės močia vaišinusi ją gardžia duona, leidusi kieme žemuogių prisirinkti ir dar įdavusi skrynelę su laime.
Antrą dieną pamotė siunčia žemuogių ir tikrąją dukrą. Jai įdavė visokių gardumynų ir kepalą baltos duonos. Tikroji dukra prisivilko storai storai, kad nesušaltų. Kol nukėblino ligi miško, pusė dienos praėjo. Miške ji pamatė Laimės močios trobelę, nė nepasibeldusi įsibrovė į vidų, nė „labos dienos” nepasakiusi prie krosnies atsidrėbė.
Tai kad sušalau!
Laimės močia nieko nesakė. Tikroji dukra išsikrovė iš krepšio sa­vo gardumynus ir ėmė čiaumoti.
– Galėtum ir man duoti kokį kąsnelį! – pasakė Laimės močia.
– Lyg pati neturėtum! – atrėžė pamotės dukra. Pavalgiusi ir pasilsėjusi, jinai sušuko:
– Tai duok šen tas žemuoges!
– Paimk šluotelę ir pašluok kiemą.
Lauk sveika! Namie aš nė kambario nešiuoj u, o čia dabar, šaltyje, sniegą šluosiu! Šluok pati, o aš žemuoges rinksiu.
Laimės močia paėmė šluotelę, nušlavė kiemą ir padėjo net žemuo­ges surinkti,- tinginei ir šitai per sunku buvo. O kai krepšys buvo pilnas, ji nepamiršo paklausti:
O kur skrynelė su mano laime? Laimės močia jai įdavė skrynelę ir perspėjo:
Atidaryk ją tik po metų, joje rasi savo laimę!
Pamotės dukra parėjo namo labai nuvargusi, bet su dideliu džiaugsmu.
Trečios dienos vakare į jų namus užsuko koks nepažįstamas žmo­gus ir prašosi nakvynės. Pamotė dėbt į jį piktai: Valkiojasi čia viso­kie elgetos, dar pavogsią dukters skrynelę. Našlaitė gailėjo nepa­žįstamojo keleivio, ji sutaisė jam savo patalą prie šilto mūrelio ir pavaišino savo žemuogėmis. Jisai stebisi, kur viduržiemy tokių uogų radusi, našlaitė apsakė, kur jų prisiuogavusi. Tada nepažįstamasis sako:
Aš esu karalaitis. Visą karalystę išvaikščiojau, sau nuotakos ieškodamas. Būk man už žmoną, aš tave į savo pilį nusivešiu.
O pamotės dukra, šitai išgirdusi, tuojau su savo žemuogėmis pri­stojo:
Paragauk dabar mano uogų, gal aš būsiu ta tikroji nuotaka! Karalaitis paragavo ir atsistebėti negali, kur tokios rūgščios ir
karčios uogos augusios. Tačiau pamotės dukra vis tiek nenurimsta ir ima šaukti našlaitei:
Ak tu, nuskurėle, kokia iš tavęs karalienė! Atidaryk savo skrynelę, tada matysi, kokia tavęs laimė laukia! Pakulų kuodas ir verpstas – va tavo visa laimė!
Našlaitė atidarė Laimės močios dovanotą skrynelę ir rado joje karalienės karūną. Karalaitis uždėjo jai ant galvos karūną, pasiso­dino našlaitę ant žirgo ir išsinešė į pilį.
Praėjus metams, ir pamotės dukra atidarė savo skrynelę. Iš tos šoktelėjo liepsna ir supleškino namus su visu turtu. Dabar tinginė gavo mokytis darbo.

Viena motina turėjo tikrą dukterį ir podukrą; podukra buvo darbšti ir vikri, tikroji dukra aikšti ir tinginė. Pamotė našlaitę varė prie darbo nuo ankstaus ryto ligi vėlaus vakaro ir tik kokią duonos plutelę jai atkišdavo, o savo dukrą paikinte paikino ir vien skaniu ragaišiu Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Seniai, labai seniai gyveno pasaulyje padišachas. Kartą jis išėjo į rūmų sodą ir mato – pešasi du žvirbliai. Kai prie jo priėjo viziriai ir mulos, padišachas jų paklausė:
–    Rytą mačiau pešantis du žvirblius. Sakykite man, ką tai galėtų reikšti?
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Seniai, labai seniai gyveno vienas senukas. Jis turėjo ne­dorą sūnų. Senuko kieme augo medžiai, o atokiau kampe buvo duobė. Kartą senukas išėjo į kiemą ir staiga mato, kaip iš duo­bės kiša galvą drakonas. Drakonas nieko pikta jam nedarė, ir senukas pagalvojo: „Kad jis toks geras, reikia su juo susibičiu­liauti.”
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Kadai kadės Čine gyveno vienas padišachas. Ilgai jis netu­rėjo sūnaus. Pagaliau jo žmona pagimdė berniuką. Pasikvietė padišachas astrologus ir įsakė:
–    Sudarykite horoskopą ir išpranašaukite, koks bus mano sūnaus Farchado likimas.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

« Senesni įrašai § Naujesni įrašai »